Pradėjus tvarkytis dokumentus dėl įvakinimo atrodė juokingos aplinkinių kalbos, kad įsivaikinti yra sunku ir ilgai užtrunka. Atrodė, susitvarkėm visas pažymas, baigėmė tris mėnesius trunkančius įtėvių rengimo kursus, kurie yra privalomi. Nors skamba keistai, juk prieš pastojant nereikia lankyti jokių kursų, tad kodėl šiuo atveju reikia? Na reikia tai reikia, kai yra begalinis noras auginti vaikutį, tai tie kursai kaip smulkmena.
Kai mus pastatė į eilę, atrodė, tuoj mūsų šeimą papildys naujas narys. Juk visi žinome, kad vaikučių globos namuose yra daug ir kad visiems norintiems ir po tris užtektų. Vis girdimi aplinkinių pamąstymai, kad girdėjo, jog įsivaikinti labai sunku, atrodė nesąmonė.
Tačiau kuo toliau, tuo darosi panašu, kad taip ir yra. Per mėnesį pasislenkame per 1-4 šeimas, tad paskaičiavus, eilėje stovėsime apie metus laiko... Pradėjus domėtis, kodėl viskas taip vyksta, pasidarė baisu. Vaikai patenka į globos namus 6 mėnesių, o į vaikų sąrašą, kuriuos galima įvaikinti, patenka sulaukę 2 metų...
Vaikai, kuriuos mama girta vieną kartą į metus aplanko, išvis netraukiami į galimų įvaikinti, nes pagal įstatymus juos mama „lanko“. Taigi, jei kas nors iš tų akcijų geradarių pasidomėtų, kaip vyksta darbai, kad vaikučiai greičiau rastų šeimas, tai turbūt nebereikėtų ir rinkti pinigėlių vaikų namams nes tokių greitu laiku nebeliktų.
Lietuvoje turėti vaikų tuoj bus tikrai sudėtinga. Pagalbinio apvaisinimo nekompensuoja, tad tai sau leisti gali tik turinčios didesnes pajamas šeimos. Visi seimūnai šaukia „pilni vaikų namai“ - tegu įsivaikina, bet ar nors vienas iš jų pasidomėjo, kaip visa tai vyksta, ir kur ir kodėl viskas taip stringa?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!