Maždaug pusiaukelėje stovi ženklas su rajono riba. Gal dėl to šis kelias vis lieka kažkur už valdininkų minčių. Bet ir kitas kelias, kuris į Jūžintus veda nuo Kamajų, nėra asfaltuotas, nors visas Rokiškio rajono ribose.

Sakote rajono atsakingieji neturi pinigų kelių remontui? Tai kodėl dideliame kelyje, žinomame kaip „Panevėžys – Daugpilis“, užteko pinigų atsirasti tokiam nesusipratimui kaip žiedas? Jis tokio dydžio, kad nesuprantu, kaip tralai jame sukasi(bet aš daug ko nesuprantu).

O dabar bus geriausia dalis – žiedas vieną dieną atsirado jau minėto kelio „Panevėžys – Daugpilis“ ir neasfaltuoto kelio „Kamajai – Panemunėlio geležinkelio stotis“ sankryžoje. Kiek suprantu iš savo kuklios vairavimo patirties, žiedas daromas ten, kur keliuose transporto srauto intensyvumas panašus, kad iš abiejų kelių būtų lengviau pasukti, išsukti, nusukti. Panemunėlio geležinkelio stotis ir Daugpilis...

Kartais tikrai juokinga gyventi Lietuvoje... Vienos vitamino C tabletės jau nereiks gerti.

Įdomu būtų pamatyti, kaip trys mašinos (o jeigu dar viena iš jų – didelis tralas) sukasi, sukasi, sukasi tame mažame Panemunėlio geležinkelio stoties žiede ir niekas negali į jį įvažiuoti. Kažin kuriame kelyje susidarytų didesnė eilė ties įsukimu į žiedą?

Grįžkime prie neasfaltuoto kelio, kuriuo Jūžintų link studentai iš Vilniaus, Kauno ir Utenos važiuoja savo senomis, bet labai saugomomis mašinytėmis aplankyti mylimų tėvų ar senelių, parsivežti bulvių, morkų ir svogūnų.

Prieš važiuodamas dažnas iš vakaro sušoka šokį lietaus dievams – sako, tada „tarka“ ne taip jaučiasi. Lietui palijus kelias nebūna geras, bet bent jau apibūdinamas žodžiu „nieko“. Tokiu atveju kyla pagunda šiek tiek paspausti (pasiekti ~30-35km/h) ir čia jau atsiranda pavojus besileidžiant nuo kalniuko Čiauno ežero pakrantėje papulti į minkšto smėlio ruožą. Abejoju, ar kas norėtų pakartoti tą jausmą, kai šiltą vasaros dieną papuoli ant žiemiško ledo. Sako, tame ežere antrojo pasaulinio karo metais nuskendo lėktuvas, tad dar viena kita mašina ežero ekosistemai tikrai nebepakenks.

Jeigu lietaus dievai nebuvo maloningi – ką gi, 13 kilometrų tenka važiuoti maždaug valandą laiko. Visai juokinga, kai bobutė, pamelžusi savo karvytę, tipendama su apypilniu kibiru pieno pralenkia mašina važiuojantį studentą. Greitos tos mūsų superbobutės. Dar viena vitamino C tabletė sutaupyta.

Kasmet rugpjūčio pabaigoje (per Baltramiejaus atlaidus) miestelyje rengiama kraštiečių šventė, kurios pradininkas – taip, tas pats – Andrius Rimiškis. Kasmet jau nuo vasaros vidurio jūžintiškiai ir apylinkių gyventojai pradeda laukti vasaros pabaigos šventės (na gerai, dėl moksleivių negarantuoju, bet suaugusieji tai tikrai).

Suvažiuoja kraštiečiai profesoriai, daktarai, verslininkai, mišiose gieda iš apylinkių kilę solistai, mokyklos kieme – popdainininkai ir jų kolegos. Žinoma, ne Oginskio festivalis Plungėje, bet miestelis apsitvarko, pasitempia, paprasti žmonės jaučiasi šeimininkais ir stengiasi svečius priimti kuo gražiau – suveikia aukštaitiškas „onoras“, priverčiantis nusiprausti net tą, kuris prausiasi tik prieš didžiąsias šventes.

Toje šventėje dėmesį į save vis bando atkreipti Seimo nariai, kalbose girdami miestelį, kuriame gyveno jų tėvai ar seneliai, ir vis žadėdami išasfaltuoti kelią. Taip, Jūžintai Lietuvai padovanojo net keletą Seimo narių, kurių pavardžių neminėsiu, nes „net bloga reklama yra reklama“. Verta tik pasakyti, kad vienas jų su draugu labai rūpinosi tolerancijos parado nutraukimu, bet kitomis temomis jo pasisakymų girdėti neteko.

Norisi palinkėti daugiau tolerancijos visiems ir pradėti rūpintis žvyrkeliais važiuojančiųjų užpakaliais – ir homoseksualai džiaugsis palikti ramybėje, ir važiuojantys keliu „Kaniūkai – Jūžintai“ geru žodžiu paminės. Verta prisiminti, kad geriausias būdas rinkimuose surinkti balsus – akivaizdūs darbai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!