Tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Šis žodis kilo iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę, ir pirma buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę ir pakantumą kitatikiams.
Visų pirma, reikia atsakyti į klausimą, iki kokio lygmens Lietuvoje egzistuoja tolerancija ir ar ji apskritai egzistuoja. Turbūt lengviausia būtų remtis homoseksualų padėtimi Lietuvoje. 2010-aisiais įvykusios homoseksualų eitynės parodė, jog iki modernios ir tolerantiškos visuomenės Lietuvai dar yra toli.
Lietuva – pokomunistinė šalis, kurioje daugiau nei penkis dešimtmečius žmonės buvo priversti būti lygūs ir vienodi. Požiūris į kitaip mąstančius ar gyvenančius asmenis buvo neigiamas, toks jis išliko ir iki šiol.
Kalbant apie homoseksualizmą, daugelis Seimo narių, eilinių piliečių, pasisakė neigiamai šios akcijos atžvilgiu, grįsdami savo požiūrį, jog tai yra „iškrypimas“, prieštarauja bažnyčios nustatytoms normoms. Kiek iš jų yra dori katalikai, einantys į mišias, kiek iš jų netoleruoja homoseksualų, kitatikių, kitos rasės atstovų, tačiau užmerkia akis prieš smurtą, savo paties išnaudojimą darbo rinkoje? Ko gero, dauguma.
Lietuva yra ta šalis, kurioje kitaip atrodantis, ypatingai rasės atžvilgiu, yra nužvelgiamas skersai, nesvarbu, ar tai būtų juodaodis, ar subkultūros atstovas. Žinoma, tai galima nurašyti sovietiniam palikimui, kuris įsišaknijo į vyresnės kartos pasaulėžiūrą. Tapo toleruotini tokie dalykai kaip korupcija, sukčiavimas, vagystės, ir t.t.
Dar vienas kontrargumentas, kurį kaip kertinį teigė dauguma nusistačiusių prieš šias eitynes buvo tas, jog ateityje turėtų būti leidžiami ir pedofilų, zoofilų „paradai“. Reikia suvokti, jog homoseksualizmas – asmeninis žmogaus pasirinkimas, su kuo jam geriau būti, mylėtis, ir t.t. Juk homoseksualai prievarta neverčia kitų asmenų turėti santykių su jais, tai yra dviejų žmonių apsisprendimas būti kartu. Tuo tarpu pedofilija yra iš esmės prieštaraujantis individo pasirinkimo laisvei. Bažnyčios atstovai teigė, jog tai liga, iškreipiama šeimos sąvoka. Kaip žinoma, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, todėl toks dvasininkų pareiškimas turėtų užimti tik patariamąją funkciją. Juolab, pati Katalikų Bažnyčia yra purtoma pedofilijos skandalų.
Kodėl Lietuvoje yra toleruojami vaikų namai, nepagrįstai augančios kainos, korupcija, smurtas šeimoje, masinė emigracija? Kodėl piliečiai, ėmęsi tokių drastiškų veiksmų per eitynės, nesiima jų tose srityse, kurios tiesiogiai liečia kiekvieno iš jų gyvenimą? Kodėl juodaodžiai, kitų kultūrų atstovai, patiria smurtą, kurio jie nenusipelno? Reikia suvokti, jog gyvename XXI amžiuje ir individo laisvės yra pasiekusios praktiškai neribotą lygmenį: nuo seksualinės orientacijos pasirinkimo iki lyties pasikeitimo.
Ekonominiu požiūriu pasyvyti Vakarų šalis mums reikės mažiausiai 20 metų, o kiek metų reikės, kol visuomenė supras, jog yra įvairių žmonių, su savo požiūriu į gyvenimą. Norim ar nenorim, Lietuva – pasaulio dalis, pasaulio, kuriame apstu įvairių žmonių. Žmonių, kuriems suteikta (didžiajai daliai) laisvai migruoti, rinktis gyvenamąją, darbo vietą. Juk lietuviai, kurie nuvyksta svetur, nesulaukia atvirų užgauliojimų dėl savo rasės, tautybės, kultūros, išpažįstamų papročių. Žinoma, būna išimčių, kurios veikiau yra nusistovėjusios visuomenės normos dėl pačių lietuvių neigiamo elgesio, nepakantumo.
Taigi, kodėl svetimšaliai, atvykę į mūsų šalį, turi patirti užgauliojimus, visuomenės nepasitenkinimą? Kodėl kitos religijos, seksualinių pažiūrių (neskaitant iškrypimų) asmenys turi jausti neapykantą? Juk mes visi šios žemės gyventojai, visi gimstame lygūs, visi turime lygias galimybes, nereikia teisti žmogaus, jei jis yra kitoks nei tu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!