Įsivaizduokite, kad apsigyvenote gretimoje ES valstybėje narėje, pvz., Latvijoje arba Lenkijoje. Jūs ten dirbate ir gyvenate, bet dėl nedidelio atstumo dažnai grįžtate pas draugus ir gimines į Lietuvą. Vienu iš 4 atvejų jūsų autobusą sustabdo pasienio pareigūnai ir pareikalauja parodyti asmens dokumentą.
Kaip tyčia šalia jūsų atsisėda koks nors trečiosios šalies pilietis, kuriam vizą išdavusi, pvz., Vokietijos ambasada jo šalyje. Pareigūnai dokumentus tikrina 10 min. ir galiausiai pareikalauja vaikiną išlipti. Dar 10 minučių vyksta mėginimas įrodyti, kad Vokietijos išduota Šengeno viza galioja visoje Šengeno zonoje.
Pareigūnai suvokia klydę, o jūs suprantate, kad iš jūsų buvo atimta 20 min. gyvenimo, be to, jei jums reikėjo persėsti Lietuvos stotyje į kitą autobusą, to jau tikriausia nebespėsite. Tiesa, jei manote, kad ši procedūra sulaiko nusikalstamumą, teks nusivilti: Šengeno sienų kontrolė apsiriboja vizualiniu tapatybės patikrinimu. Tai užtikrina nebent tik tai, kad piliečiai laiku atsinaujintų savo dokumentus.
Tarkime, kad gyvenant šalyje, jums dažnai tenka naudotis telefonu ir kalbėtis su giminaičiais. Tačiau net ir Europos Komisijai priverstinai sumažinus tarptinklinio ryšio tarifus, jūsų sąskaita už pokalbius bus bent 10 kartų didesnė nei būnant Lietuvoje, kai jūs su artimaisiais galite susitikti fiziškai. Jums vargu ar kas paaiškins, kaip ir kodėl skambinant iš to paties tinklo į tą patį, tik kitoje šalyje, sąnaudos padidėja 10-20 kartų vos kirtus sieną, nors šalių ekonominis lygis panašus.
Jums taip pat bus nelabai aišku, kodėl tarpbankinis pavedimas truks kelias dienas ir kodėl jo kaina kokius 5 kartus viršys atitinkamos operacijos tarp Lietuvoje įsisteigusių bankų kainą. Skirtingos valiutos bus eilinis galvos skausmas, nes bet kokiu atveju jūs tapsite pralaimėtoju: atsiskaitant kortele Lietuvoje (mat užsienio šalis) bankas ne tik gali taikyti nepalankų keitimo kursą, bet ir imti komisinius. Viešojo tarptautinio transporto įmonės priima sumą už bilietą ne jums patogia, o išvykimo šalies valiuta. O jei po kelionės jums liko monetų, jas tikrai iškeisti savo šalyje galėsite, bet keitimo kursas buvo plėšikiškas.
Viešnagės metu susirgus Lietuvoje, jūs turite teisę į nemokamą gydymą, jei buvote gudrus ir prieš tai išsiėmėte Europos sveikatos kortelę. Kortelės išdavimas gali trukti net iki 6 savaičių. Mėginant ja pasinaudoti, yra didelė tikimybė, kad ligoninės personalas jūsų iš pradžių pareikalaus apmokėti visas paslaugas, mat Lietuvos sistemoje jūs draustas nesate, o giliu personalo įsitikinimu jūsų sveikatos draudimo kortelė galioja tik ją išdavusioje šalyje. Nemokamas paslaugas gausite tik po diskusijų ir ginčų. Jei gyvenamoje šalyje turite privatų sveikatos draudimą, Lietuvoje galite jį pamiršti.
Su socialiniu draudimu dar kebliau. Įsivaizduokite, kad nusprendėte laikinai grįžti į Lietuvą ir vykdyti kokią nors veiklą pagal verslo liudijimą. Lietuvoje jūs neturite jokio draudimo, todėl jums netaikomos jokios socialinio ir sveikatos draudimo lengvatos tol, kol nepristatysite pažymų iš valstybės, kurioje dirbote iki šiol. O ta valstybė atitinkamas pažymas išduos tik tada, kai įsigysite verslo liudijimą. Ką jau kalbėti apie administracines procedūras ir išlaidas už vertimus teikiant dokumentus, įrodančius, kad jūs neprivalote mokėti sveikatos draudimo įmokų už kitus mėnesius.
Jei keletą metų dirbote ES šalyje, grįžote į Lietuvą ir ketinate pasinaudoti teise į motinystės išmokas, kurios jums teisėtai priklauso pagal ES teisės aktus, Sodros darbuotojai jums tiesiog gali pasakyti, kad neturi atitinkamos procedūros, kaip pripažinti užsienyje įgytą stažą...
Valstybėje, kurioje gyvenate, jūs privalote atitinkamoms įstaigoms pranešti apie visus tapatybės dokumentų pasikeitimus. Beje, jūs turite teisę čia gyventi ne ilgiau nei 3 mėnesius, jei neužsiimate jokia veikla. Jei užsiimate, leidimas gyventi išduodamas 5 metams, todėl pasibaigus šiam laikotarpiui lauks ta pati laiką gaišinanti administracinė procedūra.
Be abejonės, darbas ir gyvenimas Europos Sąjungoje tikrai įmanomas, tačiau susidaro įspūdis, kad visa sistema sukurta siekiant kuo didesnio nepatogumo. Politikai galėtų susitarti dėl bendrų sveikatos apsaugos, socialinio draudimo, gyventojų registracijos sistemų, bet to nebus tol, kol kiekviename ES integracijos žingsnyje bus įžvelgiama kažkokia grėsmė. O pradėti reikia nuo to, kad didesnė administracinė našta gyventojams nėra ir negali būti valstybės suverenumo garantas.
