Pastaruoju metu susimąstau, kodėl mes visi tokie svetimi? Kodėl mums nusispjaut į savo valstybę? Atrodo, kad mums taip baisiai išplautos smegenys, jok jau nieko nebesuvokiame. O aš jums sakau, aš nesu jūsų priešas, o jūs nesate mano. Visi esame lietuviai ir turime šį tą bendro. Sako, Lietuva - tai mažas kaimas, o kaime, kaip žinote, visi visus pažįsta ir visi susigiminiavę... Kas mums iš to, jei užrietę nosis ryte bijome pasisveikinti. Na ir tas prakeiktas dviveidiškumas, na kiek galima? Siūlau atsibusti, pasikrapštyti pakaušį ir susimąstyti, kad nuo mūsų ir tik nuo mūsų priklauso, kas iš šitos Lietuvos liks.
Baisiausios dvi mūsų nedorybės - tai abejingumas ir diveidiškumas. Pradėsiu nuo pastarosios. Man sunku ramiai nusėdėt vietoje, kada girdžiu, kad Lietuvoje niekas nesišypso, kad čia visi pikti ir užsidarę. Jūs paklausite - kodėl šie faktai erzina? O todėl, kad mano praktikoje visi, kurie tai piktai kartojo, patys buvo užsidarę ir nesišypsodavo. Tačiau kodėl nuvykę į Angliją ar Vokietiją jau pirmą dieną jie pradeda šypsotis? Kas trukdo tai daryti čia?
Šypsena nieko nekainuoja ir tikrai nereikia dramatizuoti, kad nuo to piniginė pasidarys tuštesnė, kad ir kokia sunki būtų materialinė padėtis, visada galima šypsotis ir kabintis į gyvenimą. Visada! Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kada viskas slysta iš po kojų, mes atsiremiame į žmones, kalbame ir klausiame patarimo, o čia jų beveik 3 milijonai! Na kas gi trukdo kurtis ateitį? Kas? Tik mes patys ir mūsų kvaili įsitikinimai.
Antroji tamsi dėmė, kuria išsitepę lietuviai, tai abejingumas. O iš čia, manau, ir kyla visas pesimizmas ir polinkis į destruktyvumą. Laikas suvokti save kitaip. Aš nesu marionetė, nesu žaisliukas kažkieno rankose ir aš turiu savo galvą. Aš galiu reikštis. Negalėjau sovietmečiu, buvau suvaržytas ir apribotas, o štai dabar man juk niekas netrukdo. Mieli tautiečiai, laikas prisiminti, kad Lietuvą mums paliko mūsų tėvai, seneliai, proseneliai – visi tie, kurie į mus dėjo milžiniškas viltis ir didelė dalis žuvo, kad mums kažką paliktų, o mes į viską spjauname. Juk čia mūsų valstybė, galim patys ją kurti!
Įsivaizduokime: Lietuva - tai daržas, toks pats, kokiame kaimuose auga kopūstai ar morkos. Šis daržas gan didelis, jam reikia labai daug darbininkų. Mes išrinkome 141 darbščiausiąjį, o šie savo ruožtu išrinko dar daugiau darbščiųjų. Tik štai bėda... Dauguma jų korumpuoti ir mūsų bendrame darže daro įvairiausius nelogiškus sprendimus, nuo kurių daržovės apkarsta ir jų nuolat mažėja, o jiems atlygina trečiosios šalys ar visi, kurie naudojasi 141-ieno nelogiškų sprendimų rezultatais. Na tai renkame naujus 141 ir vėl tas pats! Na dar blogiau.
Šį kartą paaiškėja, kad ne tik korumpuoti, bet dar ir tinginiai, kurie darbo metu drybso pievoje ir apskritai atrodo, kad jie pamiršo, kad daržovės tai mūsų visų ir mūsų teisės į jas lygios! Mums palieka tik karčias sudžiūvusias morkas ir mažiausius kopūstus. Po kiek laiko daugumai kyla „išganinga“ mintis. Jie pasuka galvas į dešinę ir mato kitą, daug didesnį daržą, prie kurio lentelė su užrašu „Vokietija“. Po šio nuostabaus atradimo kiekvieną dieną mūsų daržo savininkų mažėja... Išvykusieji valgo saldžius ir žvilgančius moliūgus, o mes su pavydu žiūrime ir keikiame savąjį lauką.
Tačiau yra ir antras variantas. O jei mes nustotume pasikliauti 141 darbininku mūsų darže? Neverta jų atleisti, nes vargu ar rasime geriau, nes kažkodėl visi užimantys šiuos garbingus postus sugenda. Tad kodėl mums visiems neprisidėjus prie savo nuosavybės?! Galėtume kiekvieną dieną išrauti bent po vieną žolės daigelį, po vieną piktžolę. Galėtume vienu balsu surikti: Ei! Nepilk tų pamazgų, nuo jų daržovės karčios!
Dar galėtume įjungti drąsa ir atsimerkti, kada į daržą laksto zuikiai ir kapoja mūsų morkas. Senovėje taikydavo tokį metodą, kada nukenksmindavo zuikį ir matomoje vietoje palikdavo jo kūnelį, kad VISI KITI suvoktų, kad mums nepatinka vagys ir mes reaguosime, o kad būtų įdomiau auginti savo ateitį, visas atsargas ir puoselėti savo daržą, siūlau kalbėtis. Dainuoti dirbant! Taip kaip darydavo mūsų seneliai! Tiesiog kalbėkimės, bendraukime! Juk visi dirbame tam pačiam darže, visi norime, kad jis duotų didelius vaisius nuo kurių visiems būtų gera!
O be to, ar ne gaila spjauti į savo tėvus, senelius, prosenelius, kurie metai iš metų savo kūnais saugojo daržą nuo vilkų, su skaudančiais sąnariais purendavo žemę ir su ašaromis akyse svajodavo, kaip mes džiaugsimės, nes tiek daug darbo jie jau padarė...
Todėl vėl jūsų klausiu: ar spjausime į viską, ir bijodami bei užsimerkę nieko nedarysime, ar pagaliau pasakysim, kad daržas tai mūsų, daržovės visų ir visi galime prisidėti prie jo kūrimo.
Vienas didis žmogus kartą pasakė: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas“ (Vydūnas). Kas žolę išraus, kas vagį pagaus, o kas tiesiog šalia sėdės ir linksmai mums gros, mums nuotaiką kels, kad darbas eitųsi lengviau ir šypsenos šviestų toliau.
Tikiuosi, alegorija pakankamai aiški ir suvoksite, kad taip - Lietuva yra mūsų, o ne kažkieno, mes galime pasakyti, kas mums nepatinka ir mums niekas netrukdo šypsotis ir būti gražiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!