Ketvirtadienio vakarą praleidau su filmais „Dvi saulėtos dienos“ (Kroatija, Prancūzija) ir „Archipelagas“ (Didžioji Britanija). Visai skirtingus savo tematika ir stilistika filmus jungė keli bendri dalykai. Tik pačių pabaigose pirmą kartą išgirsti kūriniui parinktą muziką.
Abiejuose filmuose daug dėmesio buvo skirta natūraliems, sąmoningai išryškintiems ir užaštrintiems, veikėjus supančios aplinkos garsams. Tiek vieno, tiek kito filmo istorijos rutuliojasi (arba ne) pagrindinių veikėjų atostogų metu.
„Dvi saulėtos dienos“ – filmas tarsi be pradžios ir be pabaigos, lyg būtum radęs tik nedidelę išplėštą romano dalį. Būtų smalsu ir daugiau sužinoti, bet teks pasitelkti savo fantaziją ir galvoti taip, kaip nori.
„Labiausiai mane stebina pats žmogus. Jis taip susirūpinęs ateitimi, kad negali mėgautis šia diena. Todėl jis negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Gyvena, lyg niekada nemirtų...“ - neseniai man draugės pacituoti vieno išminčiaus žodžiai ypač tiksliai nusako pagrindinę filmo mintį.
Ir dar viena smulkmena – jei labai neįsigilini, tai atrodo, kad šis kroatų kūrinys toks, lyg būtų antireklama Kroatijai – viešbučiai su neveikiančiais kondicionieriais, neprofesionalūs ekskursijų vadovai, nuobodžiaujantys turistai ir labai nedraugiška atvykėliams Kroatijos gamta. Jei tik žengsi žingsnį ne ten – būtinai paklysi ar su kokiu nors grobuonimi akis į akį susidursi. Ir joks sutiktas vietinis senučiukas tau kelio neparodys. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Filmo seansai: Lapkričio 15 d., antradienis 17.30 val. kino teatras „Pasaka“, Vilnius; Lapkričio 20 d., sekmadienis 14.45 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas
„Archipelagas“. Šį filmą drąsiai galėčiau apibūdinti vieninteliu žodžiu, galbūt nelabai vartotinu, bet kito nesugalvoju – fotografiškas. Lyg ir filmą žiūri, lyg ir fotografijas, nedaug tesiskiriančias viena nuo kitos, vartai.
Daugybė statiškų vaizdų, kai ekrane ilgą laiką rodoma vien kambario ar parko dalis. O lėtai į kadrą įžengę žmonės neskuba ir tik pajudinta ranka ar siūbuojama koja leidžia suprasti, kad visgi čia ne fotografija.
„Turim ribotą kiekį energijos“, – nuolat filosofuojančio dailininko žodžiai taikliai apibūdina viso kūrinio tėkmę. Tikriems, neužslėptiems ir nesutaupytiems jausmams leidžiama tik retkarčiais prasiveržti. Ir, regis, jau niekas nejungia šeimos, tik namo sienos ir bendra užstalė sulaiko žmones vieną šalia kito.
Sunku žiūrėti, kaip sunku tiems žmonėms būti kartu. Kokia spengianti tyla juos supa. O reti jų pokalbiai dažnai bespalviai, be gyvybės.
Ar viskas taip beviltiška? Galbūt taip, kai pamatai, kaip visi staiga atgyja lyg ilgai laukę startinio šūvio palikti namus, kai atostogos baigiasi. Galbūt ne, kai prieš palikdami namus, sugrąžina ant sienos seniai nukabintą paveikslą, kažkada įvardintą kaip labai bjaurų – audringa jūra, milžiniškos bangos, kas gali būti baisiau savo energiją taupantiems.
Filmo seansai: Lapkričio 18 d., penktadienis, 21.00 val. kino teatras „Pasaka“, Vilnius
Gero žiūrėjimo ir iki naujų susitikimų!
