Puikiai pamenu kalbas, prasidedančias „užtenka garbės sargybos kuopos“ ir besibaigiančias „reikėtų modernios kariuomenės su tankų batalionais bei 40 naikintuvų“.

Beje, apie naikintuvus ir būtent tokį jų kiekį kadaise užsiminė tuomet dar ne atsargos karininkas, nesenai DELFI portale pateikęs itin niūrią Lietuvos kariuomenės viziją.

Nepaisant visose srityse pasiektos akivaizdžios pažangos (vieni tinklaraštininkai mini blizgančius prekybos centrus, labiau oficialūs asmenys - NATO ir ES), Lietuvos kariuomenė mūsų valstybėje vis dar podukros vietoje.

Koks procentas nuo BVP skiriamas ir siūlomas gynybai ateityje, keliems pensijinio amžiaus žmonėms jis „atima sotesnį gyvenimą“ ir kiek knygų dėl to nenuperkama Lietuvos bibliotekoms - nenagrinėkime. Populistiški ir nelogiški argumentai šioje vietoje, perfrazuojant vieną dainininką – „užkniso juodai“.

Kaip ir tokios pasakos kaip „mes kariuomenę pradėjom kurti nuo nulio“, taip pat „turime šiuolaikišką ginkluotę“ bei „partneriai Afganistane mus labai vertina“.

Apie šiuos ir kitus aspektus iš eilės.

Pradžia 

Pats, tarnaudamas tuometinėje SKAT (Savanoriška Krašto Apsaugos Tarnyba), pamenu apsilaupiusią mūsų kuopavietę, švediškas 1950 metų siuvimo labdaros būdu gautas, uniformas bei 1 (vieną) RPG-18 tipo granatsvaidį (neaišku, ar veikiantį), kuris su neslepiama pagarba būdavo demonstruojamas jaunimui, atsakant į klausimą „o kuo kariausime prieš tankus“.

Pamenu mąslų kuopos vado veidą, kada į jam užduotą klausimą „o kuo kariausime prieš oro taikinius?“, kiek pamastęs, jis atsakė „sutelkta, lengvųjų šaulių ginklų ugnimi... prieš sraigtasparnius... gal...“ Tačiau labiausiai pamenu tikėjimą, kad po 3 arba 5 metų (na, vėliausiai po 10-ies), visa to laiko situacija primins anekdotą ir mes turėsime pakankamai modernią kariuomenę.

Tuomet buvo 1993 metai...

Paklauskite, kuo kariaus „prieš oro taikinius“ 2011 metų savanorio, kiek kuopose yra prieštankinės ginkluotės?

Įsigijus modernias „Javelin“ sistemas atrodė, kad situacija pradės keistis, bet... eina laikas, o šios sistemos, matyt, dar 10 metų bus minimos kaip mūsų kariuomenės pažangumo pavyzdys. Toks pat, kaip „Aitvaro“ vyrų Afganistane, kurie dirba profesionaliai ir kurių dar nepasiekė „kariuomenės strategų - politikų“ rankos.

„Lėtieji“ estai mus lenkia kariuomenės kūrimo procese. Be „tarptautinio koordinavimo seminaro partnerystės vidiniams aspektams aptarti“ jie perka stambiakalibrę artileriją. Be parodų ir dar vieno paminklo atidengimo ceremonijos jie keičia šarvuočius į naujesnius modelius. Be slidaus diplomatiško aptakumo ir „regioninio bendradarbiavimo bei grėsmių aptarimo“ jie svarsto, kaip galėtų nuskandinti „Mistral“ tipo laivą bei stabdyti tankų kolonas, judančias jų sostinės link. Be kanceliarinių kareivių, jie turi atskirą karinį junginį, kurio tikslas ginti sostinę Taliną.

„Nėra pinigų“

Frazė šventa. Visiems. Kas drįs jai prieštarauti bus nulinčiuotas be teismo. Nes pinigų tai išties NĖRA. Taip kalba „taupymo marketingo“ specialistai - politikai, prieš vykdami gelbėti Sacharos, taip kalba aukso grandine pasipuošęs pilietis, stumdamas du artipilnius vežimus „Maximoje“.

Kariuomenė ir rūpinimasis ja man primena žinomą filmą „Vienas namuose“. Kariuomenę pagimdėme, paauginome ir palikome vieną... galbūt „jeigu kas“, ji „ką nors sugalvos“, kad užpuolikai „kaip nors“ gautų į dantis. Bėda ta, kad realaus konflikto atveju, užpuolikai nebus du suvaikėję banditėliai, o visa orda gerai organizuotų „plėšikų“, kurių naivūs vaikiškai - partizaniški triukai ir nekaltai - baltiškas mėlynų akių žvilgsnis nesustabdys.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!