Tai yra ta Lietuvos dalis, kuri buvo lietuviško rašto ir knygos ištakų kraštas. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba (M.Mažvydo „Katekizmas“, 1547), išversta pirmą kartą Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Danielius Kleinas, 1653 m.), pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba („Aušra“, 1883), sukurti pirmieji lietuviški eilėraščiai, pirmoji poema (K. Donelaičio „Metai“), čia gyveno, dirbo lietuvių filosofai, švietėjai, kalbininkai, poetai, kiti žymūs veikėjai.
Pirmiausia mes ir atvykome į Šilutės Pirmąją gimnaziją. Įdomi pažintis su šios gimnazijos istorija, jos išskirtinumais, gimnazistų pasiekimais. Gimnazijos administracijos atstovė pasidžiaugė, kad šiuo metu čia mokosi 551 mokiniai, tarp jų 155 abiturientai, dirba 55 mokytojai, o jų gretose 3 mokytojai ekspertai. Mums teko su dviems susipažinti, su kuriais toliau virtualiai keliavome gimnazijos ir Šilutės miesto istorijos keliais.
Istorijos mokytojas ekspertas Algirdas Gečas patikrino mūsų pastabumą pristatydamas išleistą plakatą Šilutei. 2011 metais Lietuvos kultūros sostine paskelbta Šilutė. Tai buvo puiki proga paegzaminuoti etnografinio regiono – Mažosios Lietuvos – unikalumą, kur atvaizduoti laivas „Kurėnas“, vandens akcentas, vėtrungės, marios, žuvis, evangelistų liuteronų bažnyčia, gandrai, švyturys ir kiti pastebėjimai.
Miesto įkūrimo istorija skaičiuojama nuo 1511 m., kai pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės pradėjo veikti smuklė. Vietovė vadinosi Šilokarčema. Tai miestas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimus. Toks miesto šūkis. Šiemet miestas paminėjo 500-ąjį jubiliejų. Pristatė Hugo Šojaus veiklą miestui, jo muziejų, taip pat vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinę. Miestui, ir visam Šilutės kraštui, ryškus multikultūriškumas. Čia juk susiduria Mažoji ir Didžioji Lietuva. Istorijos mokytojas mums įteikė M. Purvinio knygą „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, lankstinukus apie Šilutę.
Kuo unikali Šilutės Pirmoji gimnazija? Šiuo metu ji renovuojama, vyksta milžiniški darbai. Jau vien tik įžengus į lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos - ekspertės I. Arlauskienės kabinetą, išvydome visas sienas, paženklintas mokinių trumpomis mintimis ir parašais, barometru, tinklu, lesykla už lango, ir t.t. Tai ir mokytojai, ir mokiniams teikia gražiausius prisiminimus, kurie po renovacijos liks įamžinti tik nuotraukose.
Toliau mokytoja pasidalino darbo patirtimi apie jų gimnazijoje vedamas srautines - integruotas pamokas. Mokiniai renkasi į salę, čia vyksta įvairios diskusijos, pranešimai, namų darbų pristatymai. Mokytoja sakė, kad pirmiausia reikia mokinius mokyti „išplaukti“, mokyti skaityti mintį, ją suprasti, išmokyti kalbėti ir rašyti. Tokios pamokos, kaip duona, linas, vanduo, mokinius verčia ieškoti sąsajų su kitais dalykais, atrasti kas yra žinoma, pamiršta, nežinoma, nesuprantama. Gimsta noras tobulėti, neatsilikti nuo draugų, domėtis.
Nenuilstamai, vaizdžiai mokytoja I. Arlauskienė pasakojo apie darbą gimnazijoje, apie padėkos pertraukas, „raidžių lesimą“, išstovėtą duobę prie lentos klasėje, piemenuką, kuris padėjo ponioms ir daugelį kitų dalykų. Parodė didžiulį gimnazijos muziejų, jo eksponatus.
Laikas tirpdė paskutines auksu spindinčias Šilutėje minutes. Dar su mokytoja R. Petrenkiene trumpai pasižvalgėme po Šilutę, nukeliavome pėsčiomis iki Evangelikų liuteronų bažnyčios. Šilutės bažnyčia yra laikoma viena gražiausia Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčių. Dailininkas Richardas Pfeiferis, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesorius, altoriaus freskoje nupiešė 120 asmenų, kurie darė įtaką krikščioniškajam tikėjimui.
Ne tik apžiūrėjome 50 m aukščio bokštą su smailais trikampiais skydais, aukšta aštuoniakampe smaile ir mažomis smailiukėmis kampuose, bet ir visi užlipome ir pasižvalgėme po Šilutės apylinkes iš bažnyčios bokšto. Bokšto viršūnė – pati puošniausia pastato dalis. Visi įamžinome save šalia šio architektūrinio paminklo.
Viena kita trumpa akimirka po rudenėjantį Hugo Šojaus dvarą, pietūs „Gilijoje“, ir judėjome Pagėgių link.
Literatūriniu Mažosios Lietuvos keliu, kaip sakė Kauno rajono lituanistų metodinio būrelio pirmininkė Z. Petraitienė, mes judame, kaskart prisimindami visus šviesuolius. Čia ir A. Baranauskas lietuvininku buvo, Vydūnas, L. Rėza, J. Zauerveinas, D. Zaunius, M. Jankus, J. Brodovskis, E. Givezijus, F. Bajoraitis, I. Kantas, P. Jakštas, I. Simonaitytė, ir t.t. Vietovė keičia vietovę primindama žinomus kultūros, literatūros veikėjus. Autobuse dažnai girdime jaunystės prisiminimus, kelionių įspūdžius su kolegomis, šeimomis, įsimintinas ekskursijas su mokiniais po šį kraštą.
Nedaugeliui ir mūsų yra tekę būti Pagėgiuose. Čia aplankėme Pagėgių Algimanto Mackaus gimnaziją, jos muziejų. A. Mackaus muziejus mokykloje įkurtas 2003 m. Jame eksponuojama ir saugoma daugiau kaip 100 poeto A. Mackaus, jo šeimos ir artimųjų originalių nuotraukų ir kopijų, rankraščiai. Nuoširdumu ir meile, laižytu medumi pakvipo V. Žuklijienės ir J. Žuklijos pasakojimai apie poetą, gimnazijos muziejuje sukauptus eksponatus.
Būnant šiame krašte būtinai jau turėjome aplankyti legendomis ir padavimais garsėjantį Rambyno kalną. Nepakartojama, saulės ir rudens spalvų paletė nutvieskė nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiveriančią panoramą į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus. Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Kaip tik čia 1895 m. ant Rambyno kalno įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, kurios iniciatorius buvo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, chorų vadovas, rašytojas, filosofas Vydūnas. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai, švenčiamos Joninės.
Čia pat ir Bitėnų kapinaites. Nulenkėme galvas, uždegėme pagarbos šviesuoliams žvakutes - Vydūnui, M. Jankui.
Tęsiame gražias savo lituanistų edukacines keliones, kur jau ne vienas mokytojas skaičiuoja dešimtmečius. Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, mokytojas - ekspertas K. Juška paatviravo, kad ši kelionė dvidešimt devinta, o Lapių pagrindinės mokyklos direktorė V. Trifomišinienė pašmaikštavo, kad metuose yra trys šventės: Velykos, Kalėdos ir lituanistų išvyka.
Panemuniais Panemuniais parriedėjome į vakarinį Kauną, praturtėję, pajutę lietuvininkų šilumą.