Veikėjas Nr. 1 – LVMSF, įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV). Fondo direktorius Sigitas Renčys.
Veikėjas Nr. 2 – Švietimo ir mokslo ministerija (toliau ŠMM), atsižvelgdama į įvairių institucijų pasiūlymus keičianti Fondo nuostatus bei teikianti juos LRV tvirtinti.
Veikėjas Nr. 3 – Lietuvos studentų sąjunga (toliau LSS), kovojanti už studentų teises.
Studentų paskolos: kas laimės – studentai ar biurokratai?
Dar šių metų pavasarį užsimezgė nesibaigianti diskusija tarp LVMSF bei LSS dėl studentų paskoloms skirtų lėšų 6 proc., kuriuos LVMSF planuoja panaudoti Fondo administravimo metinėms išlaidoms padengti. Fondas, neturėdamas argumentuoto pagrindo, panoro iš studentų paskoloms skirtų 18 mln. Lt „paimti“ 1 mln. 80 tūkst. Lt (tai sudaro 6 proc. nuo LRV studentams skirtų lėšų) savo atlyginimams, komandiruotėms, eksploatacinėms Fondo išlaidoms ir pan.
LSS atstovai 2004 m. birželio 3 d. kreipėsi į Fondo vadovybę, prašydami pateikti LVMSF administravimo išlaidų suvestinę. Fondas iš dalies patenkino prašymą, pateikdamas prašytą suvestinę, tačiau vėliau niekaip nesugebėjo paaiškinti, kodėl 2004 metais LVMSF prireikė dvigubai daugiau lėšų savo reikmėms tenkinti nei pernai, nors įstaigoje dirba 22 etatiniai darbuotojai ir 2003 metais administravimo išlaidoms buvo skirta 696 tūkst. Lt.
LVMSF direktorius Sigitas Renčys raštuose LRV, Lietuvos universitetų rektorių konferencijai, akademinei bendruomenei atkakliai teigia, jog pinigų, kurių reikia Fondo veiklai palaikyti, suma išaugo, kadangi „visos Fondo administravimo išlaidos apmokamos iš biudžeto asignavimų, skirtų mokslui”, <...> todėl „nukenčia mokslo ir studijų administravimo kokybė, t. y. nepakankamai lėšų skiriama Fondo ekspertų – iš jų ir užsienio ekspertų – darbui apmokėti“. Galima suprasti, kad rūpinamasi parama mokslui, tačiau LSS duomenimis, užsienio ekspertų paslaugų Fondui iki šiol dar neprireikė ir net tam buvo priešinamasi.
LSS suabejojus, kodėl tų 6 proc. Fondo administravimui prireikė būtent šiemet, nes, jų nuomone, minima suma – 1mln. 80 tūkst. Lt - galėtų patenkinti daugelio studentų, kuriems taip reikalingos paskolos, poreikius, 2004 m. birželio 18 d. Fondo valdyba pritarė „Fondo nuostatų papildymui, jog studentų kreditavimo sistemos plėtojimo programos administravimui skirti iki 4 proc. lėšų” (citata iš Sigito Renčio rašto Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui “Dėl Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo nuostatų dalinio pakeitimo”, 2004-07-26, Nr. R2-594).
Tačiau tai dar ne viskas. Sigitas Renčys tame pačiame rašte tvirtina, jog “sprendžiant šį klausimą (dėl 6 proc. – aut. past.) Fondo vadovybė š. m. birželio 17 d. susitiko su LSS vadovybe (prezidentu Mindaugu Boguševičiumi ir viceprezidente Kristina Rimkūnaite). Susitikime <...> šalys išnagrinėjo iškilusią problemą ir sutarė, kad LSS būtų priimtina, jog Fondo paskolų administravimo išlaidoms būtų skiriama iki 4 proc. nuo šiai programai numatomų valstybės asignavimų“. Kad ir kaip Fondo direktorius to norėtų, TOKIO SUSITARIMO NEBUVO. Tad peršasi išvada – Sigitas Renčys rašo netiesą.
Taigi, susidaro įspūdis, kad Fondas 6 proc. „ištraukė iš akies“. Todėl kyla klausimas – kodėl dabar reikalingi jau 4 proc.? Labiausiai šioje istorijoje stebina taip lengvai kaitaliojami skaičiai. Galbūt šioje valstybinėje institucijoje, turinčioje milijoninį biudžetą, nė vienas darbuotojas nemoka, nenori ar net nemato būtinybės suskaičiuoti ir paaiškinti, kokio dydžio suma reikalinga minimoms išlaidoms? O gal Fondo direktorius, Sigitas Renčys, neturi pakankamai kompetencijos vykdyti jam pavestus įgaliojimus?
Taip pat įdomu, kodėl Fondo valdyba, kurioje yra ir žinomi garbūs asmenys (valdybos sudėtis nurodyta Fondo internetinėje svetainėje www.vmsfondas.lt), gali priimti tokį nepagrįstą sprendimą? Galbūt Fondo valdyba koja kojon žengia kartu su Fondo direktoriumi?
„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“
Studentų paskolų ir 6 proc. istorija, su kuria susidūrė studentų atstovai, tėra tik aisbergo viršūnė. Visa, kas susiję su LVMSF, yra daug painiau ir sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Neatsiejamas šios istorijos veikėjas – ŠMM. LRV ją įpareigojo parengti Fondo veiklą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo projektą. Fondo direktoriaus Sigito Renčio teigimu, „ŠMM, pradėjusi šį darbą daugiau nei prieš metus laiko, taip ir neužbaigė jo pateikimu LRV posėdžiui bei nutarimo priėmimu“ (citata iš jau minėto rašto Ministrui Pirmininkui). Pareiškimas gana rimtas, tačiau švietimo ir mokslo ministro patarėja Diana Skučaitė teigia, jog Fondas ir yra ta institucija, kuri nesutikdama su šiandienos realijas atitinkančiais nuostatų pakeitimų siūlymais vilkina patį priėmimo procesą. Tačiau, LSS teigimu, Fondas tėra LRV skiriamų lėšų administratorius ir neturėtų žaisti politinių žaidimų, kenkiančių valstybės interesams (ką įnirtingai stengiasi daryti).
Tad kodėl nesutaria ŠMM ir LVMSF? Šioje istorijoje aiškėja, kad jų nesutarimo objektas – keli tų pačių Fondo nuostatų punktai, dėl kurių priėmimo ir patvirtinimo LRV užkulisiuose ir vyksta kova. Vienas jų – jau aptartas lėšų poreikis studentų paskolų administravimui. Toliau – apie kitus ginčijamus punktus.
Remiantis Fondo nuostatais, šios įstaigos tikslas – konkurso būdu remti mokslą ir studijas, viešai administruojant valstybės biudžeto lėšas. Problema iškyla perskaičius, rodos, visai nekaltai suformuluotą nuostatų punktą 5.1., kurio esmė – ne tik skirti valstybės pinigus, bet ir palikti Fondui su Sigitu Renčiu priešaky galimybę inicijuoti konkursus moksliniams tyrimams (programoms).
Ar nėra taip, kad dabar Fondo programų neinicijuoja tos mokslo ir studijų institucijos, kurios po to sėkmingai jas ir įgyvendina? Jei atsakymas teigiamas, tai Fondas tampa dirva korupcijos sėklai dygti, o draugai pačiame Fonde remia „draugų“ mokslininkų sumanymus ir siekius, tokiu būdu Sigitas Renčys turi galimybę SKIRSTYTI LRV skirtus pinigus ne pagal aiškius iš anksto patvirtintus nuostatus, o SUKURTI programas, kurioms skirtų pinigus, t. y. kurti ir skelbti konkursų nuostatus, kurie būtų patogūs tam tikroms institucijoms.
Viename iš raštų prie nuostatų tobulinimo dirbančioms institucijoms (Finansų ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos universitetų rektorių konferencijai, LRV ir kt.), ŠMM, siekdama objektyvesnio konkursų dalyvių paraiškų vertinimo, siūlo nedelsiant pradėti naudotis užsienio ekspertų paslaugomis. Apie tokių ekspertizių būtinumą kalbama jau daug metų, bet tarptautiniai ekspertai per visą Fondo egzistavimo laikotarpį taip ir nebuvo pasitelkti. Stambius projektus vertino ir vertina vietiniai ekspertai. Deja, Lietuvos ekspertai yra labiau šališki vertinamų projektų atžvilgiu nei užsienio šalių ekspertai, Lietuvos ekspertams sudėtingiau išvengti interesų nesuderinamumo.
Tame pačiame Fondo nuostatų projekte esančiame 5.5. punkte kalbama apie lėšų skirstymą ūkio subjektams, vykdantiems mokslinius tyrimus. Lėšos turi būti skiriamos tiems, kas sugeba geriausiai atlikti darbą, ir nesvarbu, valstybinė ar privati įstaiga tą darbą atlieka.
Tačiau šiai nuostatai nepritaria daugelis prie LVMSF nuostatų projekto dirbančių institucijų. Viena iš jų – Lietuvos mokslo taryba. Ji labai įtariai žvelgia į mokslo ir studijų institucijų bei verslo sektoriaus bendradarbiavimo skatinimą, ir mano, jog susiejus mokslą ir verslą, nukentės mokslas. Lietuvos mokslo tarybai nesvarbu, kad Europos Sąjungos, Pasaulio banko, kitų autoritetingų tarptautinių organizacijų dokumentai pabrėžia, kad mokslui, finansuojamam iš mokesčių mokėtojų kišenių, būtina bendrauti su verslu, nes tik tokiu būdu pasiekiama abipusės naudos – verslas tampa inovatyvus ir pradeda investuoti lėšas į mokslą.
Ši situacija tik dar kartą parodo, jog Lietuvoje siekti pažangos mokslo ir švietimo srityje yra ypatingai sunku. Kol bus siekiama tik savo siaurų interesų įgyvendinimo, atsižvelgiama tik į tai, jog sąstingis moksle ir švietime yra geriau, nei bet kokie pokyčiai, tol Lietuvoje neturėsime galimybės išbristi iš krizės, kurią ne kartą identifikavo ekspertai iš kitų šalių ir tarptautinių organizacijų.
Sigitas Renčys skuba išsaugoti dabartinę „stabilią“ situaciją ir renkasi paprastesnį kelią – imasi „sovietiniais laikais“ įprastų jėgos metodų. Jis tiesiog rašo skundą Premjerui: „Gerbiamas Ministre Pirmininke, prašome Jūsų paramos šiuo itin aktualiu klausimu (Fondo nuostatų pakeitimo – aut. past.) ir tikimės, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo įsteigimo ir šio fondo nuostatų patvirtinimo pakeitimo“ trečiasis projektas bus apsvarstytas ir priimtas Vyriausybės posėdyje ypatingos skubos tvarka“. Ministras Pirmininkas operatyviai reaguoja – paskelbia ypatingos skubos tvarką.
Kuo paaiškinti tokį Sigito Renčio įtaką? Už kokius nuopelnus Fondo Direktoriui per Vidaus reikalų ministeriją, o iš ten per Vyriausybėje esančius “paslaugius valstybės tarnautojus” mikliai dviem lygiais pakeliama valstybės tarnautojo kategorija? O aukštesnė valstybės tarnautojo kategorija reiškia gerokai aukštesnį atlyginimą...
Todėl galima tik retoriškai atsidusti – ar ilgai asmeniniai bei valstybinės reikšmės reikalai bus tvarkomi užkulisiniais laiškais ir skundais bei tikintis paramos iš Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!