Vienas iš tokių įdomių laiko leidimo būdų prie televizoriaus būdavo ir laidelė, kurioje sukdavosi skėtis prakirptomis skylėmis. Prisimenate: „Mes gyvenam kaip tik norim, mes gyvenam aukštyn kojom“, – dainuodavo jaunučiai Keistuolių teatro aktoriai. Linksmos dainos apie paršelį Ikarą („mama, kodėl tas paršelis vietoj ausyčių turi barankas su kaspinais?“) varną Albertiną, pamirštą Gimtadienį ir kitus personažus šiandien skamba kaip tolimas aidas iš stebuklingo sodo, į kurį labai norėtųsi sugrįžti.
Skaitydama pirmąją Donaldo Biseto knygos dalį apie tuos pačius ir dar negirdėtus personažus, supratau, kad visai ne be reikalo prieš dvidešimt metų šios istorijos įkvėpė Keistuolius. Žinoma, knyginis variantas skiriasi nuo televizinio formato – čia dar daugiau įvairių absurdiškų ir juokingų pasakų, puikus autorius turi puikų rašymo stilių, taupiai naudoja kalbą.
Džiugu, kad Lietuvos mažieji ir didieji skaitytojai turi gerą progą atrasti „Aukštyn kojom 1“ pasaulį (iš naujo).
Visos šios pasakos sudėtos iš keisčiausių istorijų. Na, argi įmanoma, kad varna iš tingėjimo skrisdama miegotų ant nugaros, karvės Taškės pilve rūktų praryta karšta bulvė, ar žodžiai plauktų upėje ir po to apsiverstų aukštyn kojom?
Mielieji, turime reikalą su nonsenso literatūra. Tai pasakos, kurios prieštarauja sveikam protui. Įsivaizduokite, čia nesiekiama pasakyti aiškiai apibrėžtų idėjų, laužomos logikos taisyklės, o iš šių nelogiškų priešpriešų atsiranda savitas komiškumas. Tarkim, istorija apie sraigę, pasišovusią šliaužti padaužyti per nugarą kanarėlei, užspringusiai dribsniais su pienu ir cukrumi. Arba jauna obelėlė, kurios obuolių taip laukia arklys, o ji niekaip neišmoksta vesti vaisių, todėl augalai, gyvūnai ir žmonės jai padeda. Taip ant obelies šakų užauga dagiai, voverės ir kūdikiai, kvepiantys pienu.
„Aukštyn kojom 1“ – tai absurdiško pasaulio grožis. Neįmanomi dalykai ima atrodyti realūs. O veikėjais tampa netgi žodžiai, stringantys kitame telefono gale. Tokios pasakos skatina individualų jų supratimą, žadina įvairiausias interpretacijas. Taigi nonsenso literatūra paremta kalbos žaismu, pokštu, iracionalumu, maištu prieš standartinį lingvistinių, erdvinių, etinių ar emocinių taisyklių suvokimą.
Naivūs ir gražūs Biseto pasakų veikėjų portretai. Štai mažas pingvinukas, sužino, kad vėžlių sriuba verdama vėžliams maloniai maudantis šiltoje skardinėje: vienas vėžlys plaukioja saulės kaitinamoje skardinėje, kol sukaista ir išlipa atsivėsinti – tada įlipa kitas vėžlys. Skardinei sriubos reikia penkių vėžlių. Ilgai pasibuvojęs pas kiautuotuosius, pingvinukas vėluoja vakarienės, todėl irgi įlipa skardinėn ir uždarytas nukeliauja atgal į namus – pas mamą į Antarktidą.
Arba pusiau krokodilas – pusiau katinas, paprašomas pamokyti šunėką Bucą, vaikantį kates, kad anas išsigąstų ir daugiau taip nebedarytų. Krokokatinas vaizduojamas maloniu padaru, savo krokodiliškąja puse norinčiu pagelbėti šuniuko vaikomiems katinams. Jo dvilypiškumas smagus, nes dvi skirtingos gyvūno dalys gali pasakyti vienas kitam „labanaktis“. Apskritai, kitoniškumas šiose pasakose yra suprantamas kaip labai teigiamas dalykas, nė kiek ne trikdantis aplinkinių. Keistumu nesiekiama šokiruoti – tai norma. „Aukštyn kojom 1“ įteisina trečiojo brolio svarbumą ir pasaulį nudažo pakvaišusiomis spalvomis.
Mėlynosios knygelės iliustratorės Sigutė Ach paveikslėliai puikiai įsikomponuoja šioje keistuolių šutvėje. Švelniai nutapyti ir spinduliuojantys gerumą tigreliai, pelytės, arkliai, karalienės ir kiti. Perskaitęs pasakaitę iš raidžių – pažvelk į iliustraciją ir tęsk skaitymą spalvomis ir linijomis.
Ši knyga neturi amžiaus cenzo – patekti į kitonišką pasaulį, grožėtis ir juoktis nori visi. Skaitant, rimčiausi dalykai rodosi nebe tokie rimti, o vaizduotė ima skelti žiežirbas. Tad leiskime keistumui triumfuoti.
Donaldo Biseto knyga „Aukštyn kojom 1“ pradėjo 7 mėnesius truksiantį labdaros projektą. Ryškūs ir padūkę herojai kviečia gyventi aukštyn kojom ir dovanoti skaitymo džiaugsmą kitiems.
Jurga Tumasonytė