Xiamenis – vienos gražiausių Kinijos pakrančių. „Jeigu kada „įsitaisyčiau“ kokią ilgakoję „fifą“, tai tikrai ją čia atsivesčiau“, - pagalvojo Petras. Bet... Apie jį kitą kartą.

Itin tvarkingose gatvėse tikriausiai neįmanoma nusilaužti net nago, juo labiau aukštakulnių, o kur dar nerealūs paplūdimiai, į kuriuos jūra dažnai išmeta įvairiausio plauko daiktų... Ir vietos čia pakankamai daug, nes kinės nelabai mėgsta degintis. Ir kam to reikia, juk jų oda ir taip gražiai įraudusi, kaip lietuviškų „soliariuminių“ plaštakių.

Miestas tarsi pastatytas ant salų, o gerai nustačius kryptį, galima pamatyti ir Taivaną. Keletas dienelių mieste prabėgo kaip mat, maudėmės kiek tik galėjome, nes žinojome, kad kiti sustojimai toliau nuo pajūrio ir maudytis teks nebent šalies gilumoje su pandomis tarp bambukų. Ir čia tikrai verta atvykti paragauti pačių įspūdingiausių jūros bjaurybių. Būtinai dar čia atvyksime vėl pakramsnoti aštuonkojo bei pasrėbti tikrų krabų sriubos.

Tikriausiai vienintelis blogas dalykas, nutikęs čia, tai, kad traukinyje iš Xiamen į Guangzhou nebeliko miegamųjų vietų, ir teko pirkti pačios žemiausios klasės bilietus bei pradėti morališkai ruoštis 15 h nakties kelionei ant kietų sėdynių. Kaip mes ten lietuviai sakome – bėda viena nevaikšto.

Pasirodo, dėl bilietų pirkimo kinų kalba su žemaitišku akcentu specifikos, mūsų dzūkė sėdės ne greta, bet atskirai nežinia tarp kokio plauko vietinių.

Bet tuo Fujianis dar nebaigė žavėti. Gamta pro traukinio langą pasakiška. Karšta saulė, mėlyna plati upė ir jos slėnį supantys kalnai. Be to, kitoje stotelėje įlipo „vakarietiško“ grožio kinė.

Skrybelaitė, graži D&G akinukų kopija, laisva suknelė, perjuosta raudonu dirželiu, aukštakulniai, didelė ledų porcija, bei tikriausiai stovimas bilietas.

Jai pasirodžius visas vagono salonas tarsi nušvito, draugas Ipod‘as užgrojo „You can leave your hat on...“, mano rankos nejučia nuslydo žemyn iki ant žemės gulinčios kuprinės ir išsitraukė alaus skardinę... Pasijutau taip, tarsi važiuočiau pirmąja klase ir išvis nebenervino kaimynas man ant batų gliaudantis saulėgrąžas...

Žavėjimas nesiliovė, atėjo ir tam pabaiga. Vos tik alus baigėsi, traukinys sustojo, išlipo traukinio gražuolė, baigėsi kalnuotos vietovės ir ant priešais esančių dviejų sėdynių atsisėdo šeimynėlė su penkiomis atžalomis, kurios po kelių valandų pasiutusio dūkimo ramiai ir organizuotai sumigo, mums po kojomis... Kažkuris mažasis mano pėdą išdrįso panaudoti ir kaip pagalvę. Vat tau ir vieno vaiko politika. Visą naktį teko nejudinti kojos ir ramiai gurkšnoti žalią arbatą bei svajoti apie riebų spirgučių padažą.

Žiūrėjau to miegančio vaiko motinai į akis ir šypsojausi, o ji, matyt, buvo tokia laiminga, kad jos sūnus miega ant užsieniečio kojos.

Taip norėjosi pabendrauti, paklausti, kaip jie gyvena, kaip jie jaučiasi, nes tikriausiai pirmą kartą mato kitos rasės žmogelius ir, aišku, papasakoti apie Žemaitijos Varnių regioninio parko grožį, tačiau „mandarinų“ kalbos (pamenate, apie ją rašiau anksčiau) ji nesupranta, o kantoniečių ir pats dar nemoku.

Mačiau vagone už kelių sėdynių neliūdėjo ir mano draugė iš Dainavos krašto. Maža mergaitė su didelė nuostaba lietė jos šviesius plaukus ir lygino su savais, niekaip negalėdama suprasti, kodėl taip yra...

Vėliau mažylė pavargusi užsnūdo lietuvaitei ant kelių.

Tikriausiai nuostabiausias dalykas traukinyje, kuris stojo kiekviename kaimelyje, stebėti, kaip keičiasi veidai, tiesiog nereikėjo net žiūrėti pro langus, kad pajustum, jog atvyksti į kitus dar turistų nepaliestus kraštus, kuriuose vyrauja tikroji ryžių kultūra. Pietų Kinija... Tokios kelionės labiausiai žavi netikėtumais.

Tiesa, pasiekėme Guangzhuo, trečią pagal dydį Kinijos miestą, neišsivalę dantų, nes traukinio kriauklėje vis dar miegojo savotiškai susirangęs kinas studentas.