Geriausi seansų laikai kino teatruose, jų gausa – visa tai rodo, kad anšlagui buvo pasiruošta, jo buvo tikimasi. O ir po premjeros vienas po kito pasirodantys straipsniai giriasi naujais žiūrimumo rekordais.
Pažiūrėjau šį filmą ir aš. Pasakysiu tik tiek, kad grįžus iš kino teatro iš karto norėjosi iš naujo pasižiūrėti originalųjį „Tadą Blindą“, paskutinį kartą vaikystėje matytą. Norėjosi tarytum susigrąžinti, pastatyti ant bėgių prarastą emociją, jausmą, kurį man, dar vaikui, kėlė Blindos charakteris ir kurį pabandė sunaikinti naujasis „šedevras“.
Pateikdamas savo nuomonę, nesigilinsiu į vaidybos niuansus – turbūt visiems akivaizdu, kad šiame filme matyta aktoriukų komanda nesiasocijuoja nei su suvargusiais baudžiauninkais, nei su kovotojais. Geriau pabandysiu pasigilinti į tai, kur bandoma įlįsti į mūsų sąmonę, ką nori mums perduoti šis filmas.
Gaila, dar nėra galimybės įsigyti disko, tad tikslių citatų iš filmo pateikti negalėsiu, remsiuosi atmintimi. Pabandysiu sugretinti faktus, kurie vyksta abiejuose filmuose ir panagrinėti – ką jie sako.
Jei originaliame filme nuo pat pradžių matome, kaip yra žeminami buvę baudžiauninkai, kol galiausiai jų kantrybė trūksta, tai čia matome besilinksminančius kaimo žmones, kurie sužinoję naujieną apie baudžiavos panaikinimą, džiugiai bėga pas poną, nenorėdami nieko blogo. Konfliktą tarp bajoro ir kaimo žmonių išprovokuoja lenkų kilmės rusų karininkas. Tuo tarpu bajoras netgi paliepia „Nuleist ginklus“, tačiau karininkas nepaklauso. Kaip matome, konflikto tarp bajorų ir vargšų nėra, jį išprovokuoja kitataučiai - okupantai.
Anksčiau išsakytą mintį patvirtina ir gaisro scena. Jei tikrasis Tadas Blinda raudoną gaidį paleidžia net keliuose dvaruose, čia Blinda nesiima jokių destruktyvių veiksmų. Pasirodo, kaltas klastingasis ūkvedys. O nuplaktas Blinda ant nieko nepyksta, jis tik paprastas smalsuolis, bėgantis pro šalį.
Viso filmo metu mes taip ir nepamatome jokių veiksmų, kurie charakterizuotų Blindą kaip svieto lygintoją. Jis nė karto nenuskriaudė bajorų, nė karto neparėmė atimtais iš ponų pinigais vargšų (priešingai nei originaliajam filme). Galiausiai pasidaro iš viso neaišku, ką jis veikia miške ir ko siekia – juk jo paties žodžiais tariant, jis ne maištininkas – ir tai pakartojama filme kelis kartus. Žiūrovui siunčiama žinutė – maištauti negražu ir niekam nereikalinga.
Originaliajame filme labai svarbų vaidmenį vaidina Gruiniaus duktė Kristina. Ji užjaučia vargšus, nepateisina žiauraus tėvo elgesio, netgi padeda Blindai jį perspėdama. Veiksmas vyksta nuosekliai ir logiškai. Naujajame filme Kristina yra visiškai neaiški asmenybė be konkrečių nuostatų, arba greičiau tik eilinė mergina, kuriai rūpi jaunas vyras.
Pačios jaunuolių įsimylėjimo istorijos mes nematome, panašu, kad ji ir nesvarbi. Daug svarbesnė yra pateikiama mintis, kad Blindai daug svarbiau per visą filmą yra moteris (ir jokiu būdu ne maištas), kuri yra iš kito luomo. Realybėje tai beveik neįmanoma, tačiau luominiai skirtumai ir pakilimas į aukštesnį luomą visuomet buvo viena iš svajonių, kurią puoselėjo žemiausi sluoksniai. Pateikiama meilės istorija tarsi sukuria viziją, kad tie luomai nėra tokie jau atskirti, o bajorų (ar valdančiųjų) luomas nėra toks jau tolimas. Šiuolaikinėje visuomenėje ši iliuzija yra pagrindinis vartotojiškos visuomenės variklis.
Galiausiai prasmingą užsiėmimą Blindai pasiūlo pats bajoras Gruinius, kuris savo noru (!) atiduoda žemę valstiečiams, už pažadą, kad šie išvys okupantus. Taigi, Blinda yra tik įrankis žemvaldžių rankose, be savo nuomonės ir vizijos. Jei Gruinius nebūtų pasiūlęs jam veiklos, Blinda nebūtų turėjęs ką toliau veikti.
Išvados:
Filme paniekinamai ir pajuokiamai vaizduojami dviejų kaimyninių tautų atstovai. Nereikia daug proto, kad suprastume, jog tai grynai propagandinis filmas, skirtas tiek Lietuvos masėms, tiek ir kaip ženklas kaimynams – atsakymas į jų kuriamą propagandą.
Atiduodama duoklė stambiajam verslui. Kapitalistinėje santvarkoje darbdaviams tikrai nereikalingos maišto ir turto padalinimo idėjos. Todėl ir Blinda iš maištininko ir svieto lygintojo pavirsta „auksiniu“ berniuku, kuris „joks ne maištininkas“.
Šis filmas yra puikus priklausomo kino pavyzdys, kai kūrėjų komanda privalo atidirbti už suteiktą paramą, arba tiesiog atlikinėja užsakymą. Ir turiu galvoje ne tą trumputę alaus reklamą, kurią, be abejo, pastebėjo visi (kaip ir alaus gamintojų ženklą rėmėjų sąraše).
Jei filmas nebūtų toks pusiau luptas, pusiau skustas, būtų galima jį vadinti patriotiniu. Gaila, kad jis buvo kuriamas bandant perdaryti legendą, kuri net ir po 30 metų yra neįkandama šiai kūrėjų komandai.
Bet turbūt nieko keisto, kad filmas atrodo sukurtas paskubomis. Juk šitie profesionalai, matyt, ir patys nežiūrėjo filmo. Nes, jei būtų žiūrėję, ar būtų palikę rašybos klaidas titruose, verčiančiuose svetima kalba tariamus aktorių žodžius?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!