Juk priteisiant visas atleidimo metu nesumokėtas sumas bei vidutinį darbo užmokestį už bylinėjimosi laikotarpį, ne tiek jau ir daug susidaro – gal tik keliasdešimt tūkstančių, ir visiškai nesvarbu, kad darbuotojas pradirbęs įmonėje vos metus. Mat jis taip sąžiningai dirbo, su niekuo nesipyko, viską padarydavo, ko prašomas, buvo atidus klientams, partneriams, kolegoms... Vieną gražią dieną ėmė ir atleido. Ir dar ne taip keletą žodžių pranešime apie atleidimą įrašė.
Kaltas. Darbdavys visada kaltas. Nesvarbu, kad jis už darbuotoją mokesčius moka, darbą organizuoja, nemiega naktimis, nes įmonės reikalai suprastėjo, o atlyginimus ir socialinio draudimo įmokas mokėti reiks jau rytoj. Jeigu kas nors negero nutinka darbuotojui, dar ir žalą nelaimingo atsitikimo metu jam ar jo artimiesiems turi atlyginti.
Gal manot, kad visuomet taip paprasta klientus surasti ir darbo vietas išlaikyti? Ne, ekonominių krizių nebūna ir viskas kaip sviestu patepta versle. Tik samdyk ir turtėk sau laimingas – tokia tad darbuotojo pozicija. Socialinė atsakomybė už įdarbintuosius daugeliui apskritai kažkoks mistinis terminas, tai kam dar apie tai mąstyt. Mažytis konfliktėlis ir štai jau skundai skrenda į teismą, prokuratūrą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Dar ir Seimo nariui, už kurį balsavau, parašysiu, blogiau nebus. Kam čia dar pranešti, koks nelaimėlis ir vargšas darbuotojas esu?
Užsienio investuotojai nesupranta, kokia čia Lietuvoje galioja teisinė sistema, kad kartą į darbą priėmęs žmogų, sunkiai jo „atsikratysi“, net jeigu nežinai, kaip jis dirba, koks jo charakteris, apskritai gal pirmą kartą gyvenimą tą žmogų matai. Sunku net ir visko mačiusiems užsienio teisininkams paaiškinti, kad atleisti darbuotoją darbdavio iniciatyva galima tik esant svarbioms aplinkybėms. Sunku žodžiais įvardint, o dar sunkiau – rašytiniais dokumentais pagrįst, kokios tos svarbios aplinkybės, nes gal vieną dieną buvo svarbios teisėjui, o kitą dieną jau nebesvarbios. Darbuotojai – silpnesnioji darbo santykių šalis, - tik ir girdi žiniasklaidoje, teisme, gatvėje... Bet jeigu jie tokie silpni, tai iš kur tiek įžūlumo ginčytis?
Neverta kaltinti vien teisinės sistemos ar Darbo kodekso normų. Galiausiai turėtume pažvelgti kiekvienas į save ir paklaust: „Kiek dar galiu imti iš savo skurdžios valstybės nieko jai neduodamas?“ Gal aš pasielgsiu kitaip ir nesibylinėsiu su „SoDra“, VMI ar buvusiais darbdaviais vien dėl to, kad tai madinga šiais laikais?
Kiek dar metų vieni dirbs naktimis po keletą pensininkų ir motinų išlaikydami, o kiti varstys teismų duris, nesukurdami jokios pridėtinės vertės, tik plėšydami į skutelius tiek savo, tiek kitų sveikatą? Ar dar egzistuoja tokie dalykai, kaip sąmoningumas ir sąžinė mūsų visuomenėje?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!