Tad kurgi ta lydeka, kuriai paliepus Rusijos strateginiai tikslai tiek ekonomikos, tiek kitose šalies gyvenimo srityse, tokiose kaip vidaus politika, integravimasis į tarptautinę bendruomenę bei rinką, saugumas ir kt., būtų įgyvendinti? Kokius pokyčius matysime Rusijoje ateinančių 5-10 metų laikotarpyje ir kaip tai atsilieps Lietuvos santykiams su Rusija?
Ekonomikos strategija: modernizacijos ar stagnacijos kelias?
Atsižvelgiant į statistinius duomenis, rodančius, kad Rusija jau 2010-aisiais buvo šešta didžiausia pasaulio ekonomika pagal BVP jos siekis atsidurti ekonomiškai stipriausiųjų penketuke gali pasirodyti mažiau nei neambicingas. Nors Rusijos patekimas į „top 5“ klubą būtų mažas žingsnis valstybių reitingų lentelėje, tačiau tai būtų didelis šuolis Rusijos ekonomikai ir šalies žmonėms. Tam, kad išsipildytų Euromonitor International prognozės, kurios žada Rusijai taip trokštamą penktąją vietą, jos BVP iki 2020-ųjų turėtų beveik padvigubėti. Tačiau, jeigu ne tik Putinas, bet ir ekonomikos ekspertai prakalbo apie potencialų didžiulį šuolį Rusijos ekonomikoje, matyt, tokios prognozės nėra iš piršto laužtos.
Viena vertus, pavyzdžių, kaip nestabili, energijos šaltinių eksportu grįsta ekonomika gali peraugti į sąlyginai stiprią ekonomiką, galinčią lygiuotis net su pasaulio galingaisiais, ieškoti toli nereikia: pati Rusija yra vienas tokių pavyzdžių. Praėjusio dešimtmečio Rusijos ekonomikos situaciją galima apibendrinti kaip tolygaus BVP augimo laikotarpį, kuris baigėsi sulig 2008-aisiais prasidėjusia pasauline ekonomikos krize.
Be abejo, po Sovietų Sąjungos iširimo nebuvo apsieita be esminių ekonominių, finansinių bei administracinių reformų, kurios tapo vienu iš faktorių, lėmusių Rusijos ekonomikos augimą. Tačiau bene žymiausias ekonomikos rodiklių šoktelėjimas įvykdavo pakilus gamtinių išteklių (naftos ir urano rūdos) kainoms ir padidėjus jų eksportui bei sulaukus didžiulio užsienio investuotojų dėmesio.
Kita vertus, vargu, ar ši Rusijos sėkmės istorija gali tapti modeliu nustatant ateinančio dešimtmečio ekonomikos gaires. Naivu tikėtis, kad Rusijos ekonomika gali ir toliau augti dideliais tempais to paties ekonomikos modelio principu, kuomet beveik pusė valstybės biudžeto pajamų gaunama iš neperdirbtų žaliavų eksporto. Juo labiau, kad tokia ekonomikos struktūra tikrai neleistų Rusijai lygiuotis į išsivysčiusias šalis: nuo žaliavų eksporto priklausanti ekonomika yra neišsivysčiusių arba besivystančių šalių, neturinčių gerai išvystytos savos pramonės, požymis.
Putinas aiškiai išdėstė savo viziją Rusijos ekonomikos klausimu: Rusija nebus silpna, antraeilė pasaulio ekonomika. Taigi, Rusijai belieka tik du keliai: arba naftos kaina šoktels iki 300 (kad ir daugiau) dolerių už barelį ir taip eksportu grįsta Rusijos ekonomika sėkmingai maitinsis už naftos ir kitų išteklių pardavimą gautais pinigais, arba Rusija imsis reikalingų reformų. Nors pirmasis scenarijus 2020 metais dar visai tikėtinas, tačiau protingesnis sprendimas – rinktis antrąjį kelią, juo labiau, kad jau dabar aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose vis dažniau prabylama apie ekonomikos reformavimo poreikį.
Taigi, kas laukia Rusijos ekonomikos 2020-aisiais? Jei Rusija neatsikratys senų įpročių, jos greičiausiai laukia ekonominės stagnacijos, jei imsis reformų – modernizacijos kelias. Tačiau, atrodo, jau vien Rusijos ambicijos tapti viena galingiausių pasaulio valstybių neleis jai sėdėti rankų sudėjus.
Tad kaip gi atrodys Rusijos ekonomika pagal antrąjį scenarijų? Rusijos laukia ilgas ir nelengvas reformų kelias, juo labiau, kad ir pačių reformų mastas turėtų būti didžiulis: kelias į modernizaciją veda tik per pramonės diversifikaciją ir perorientavimą, kuris leistų užuot pagrinde eksportavus žaliavas, eksportuoti jau (arba pusiau) pagamintas prekes, o tai reišktų beveik pusės pramonės šakų reformavimą.
Kitas svarbus klausimas: kaip bus orientuota Rusijos pramonė? Jei Rusija nuspręs vystyti į eksportą orientuotą pramonę, reformų sėkmė didžia dalimi priklausys nuo pokyčių pasaulinėje rinkoje. Viena vertus, vargu ar Europos Sąjunga, kuri dabar yra viena svarbiausių ir stabiliausių Rusijos prekybos partnerių, taps ta rinka, kurioje Rusija galės realizuoti savo prekes (gamtos išteklių eksportas į ES vis tiek turėtų išlikti dėl žaliavų poreikio Europoje): iš prekių Rusija negali ES pasiūlyti nieko, ko pačios šalys-narės negamintų.
Tačiau, kita vertus, rusiškų prekių realizacijos rinkomis galėtų tapti potencialiai dar labiau ateityje augsiančios Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos vidaus rinkos.
Be to, artimiausiu metu Rusija turėtų tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare, o tai žymiai palengvins prekybos partnerių paiešką bei įsitvirtinimą tarptautinėje rinkoje. Pramonės vystymas ir stimuliavimas, net ir neorientuotas į eksportą, atneštų Rusijos ekonomikai naudos: pagamintos prekės galėtų patenkinti vidaus vartojimo paklausą, kas leistų sumažinti importo kiekius, o teigiamas užsienio prekybos balansas pozityviai atsilieptų ekonomikai.
Taigi, ekonomiškai stipriausių šalių penketuke Rusija užsitikrins sau vietą tik tokiu atveju, jei sugebės diversifikuoti pramonę ir padidins jos produktyvumą (išvystys prekių gamybą ir paslaugų sektorių, nors žaliavų eksportas, žinoma, išliks – tiesiog Rusijos ekonomika nebebus taip nuo jo priklausoma), sugebės tinkamai pasinaudoti žmonių ir moderniųjų technologijų kapitalo potencialu, įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje bei, žinoma, pritraukti užsienio kapitalą ir investicijas verslui ir pramonei šalyje stimuliuoti. Tačiau čia reikia atsakyti į esminį klausimą: kas inicijuos ir vykdys šias reformas?
Politikos vairas: kur link?
Ansčiau aprašytas ekonomines reformas, deja, neįmanoma įvykdyti „iš apačios“, taigi tam būtini politiniai pokyčiai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Bent jau dabar Rusijoje vyrauja pasyvi politinė kultūra: piliečiai nesuvokia savęs kaip aktyvių politinių vienetų, todėl yra linkę svarbių problemų sprendimą perduoti lyderiams, o apie brandžią Rusijos pilietinę visuomenę net kalbos negali būti. Taigi, vieninteliais ekonominių reformų iniciatoriais gali būti valdžioje dirbantys politikai. O kadangi pats Putinas pabrėžė pramonės diversifikavimo svarbą, galima tikėtis, kad Putinui panorėjus reformos vis gi įvyks.
Natūralu, jog autokratijos apraiškos Rusijos politikoje dar neišnykusios (juk nuo Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo tik du dešimtmečiai, o tam, kad įvyktų ryškūs mentaliteto pokyčiai, reikia, jog pasikeistų bent viena žmonių karta): autokratijos požymių galima aptikti tiek Putino, tiek Medvedevo valdyme. Taigi, kalbant apie Rusijos vidaus politiką galima išskirti dvi pagrindines kryptis, kur link gali pasisukti Rusijos politikos vairas:
Pirma, kyla klausimas, ar Rusija žengs demokratėjimo keliu, ar vis dėlto sugrįš prie autoritarinio valdymo (diktatūros)? Kad ir kaip gąsdinančiai skambėtų antrasis scenarijus turint omenyje Sovietų Sąjungos patirtį, tačiau sąlygos Rusijai vėl tapti autoritarine valstybe egzistuoja: pati Rusijos konstitucija suteikia didelę galią (palyginus su kitomis demokratijomis) prezidentui, jau dabar Rusijoje sėkmingai vyrauja vienpartinė sistema be stiprios opozicijos, išrinktas parlamentas paprastai būna ištikimas Kremliui, o pilietinės visuomenės pozicijos politikoje yra itin silpnos.
Tačiau, kita vertus, panašu, jog tikimybė, kad Rusija žengs demokratėjimo keliu, ne ką mažesnė: tokie veiksniai kaip globalizacija, Rusijos integravimasis į Vakarų rinką, kuris yra būtinas ekonominei gerovei Rusijoje sukurti, pilietinės visuomenės pozicijų stiprėjimas lemtų Rusijos, kaip demokratinės super valstybės, iškilimą. Reikia paminėti, kad šio kelio pasirinkimas nemažai priklauso nuo Rusijos viduriniosios klasės politinės kultūros: jei vidurinioji klasė bus politiškai aktyvi ir pro-demokratiška, labiau tikėtina, kad Rusijoje įsitvirtins daugiapartinė sistema, skaidresnis biurokratinis aparatas bei bus labiau gerbiamos žmogaus teisės. Be to, demokratėjimo kelias atitinka dabartinę Rusijos politinę raidą, nes ir dabar, nors ir nedideliais žingneliais, Rusija tolsta nuo autokratinio valstybės valdymo modelio, tuo tarpu tam, kad Rusija sugrįžtų į diktatūros kelią, reikalingas staigus pokytis, lūžis Rusijos politikoje, o toks scenarijus vargu, ar gali būti numatytas prieš dešimtmetį.
Panašu, kad 2020-aisiais labiau tikėtinas demokratiškos Rusijos scenarijus, juo labiau, kad žengus demokratėjimo keliu Rusijos lauktų „morka“ – t.y. glaudesnis bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis, integravimasis į Vakarų rinką, o kartu ir ekonominė gerovė, tuo tarpu pasirinkusi diktatūros kelią Rusija tikriausiai neišvengtų „lazdos“ – tokiu atveju tikėtinas politinės ir humanitarinės situacijos Rusijoje pasmerkimas iš Vakarų valstybių pusės, taip sužlugdant bet kokias gerų santykių viltis, o gal net ir ekonominis, ginklų embargas ar sankcijos, kurias Europos Sąjunga bei kitos Vakarų valstybės ir dabar dažnai naudoja siekdamos pakeisti diktatūrinius, despotiškus rėžimus į labiau demokratiškesnius.
Antra, neaiški Rusijos, kaip centralizuotos valstybės, ateitis: ar Rusija išliks stipri centralizuota federacinė valstybė, ar politinė galia bus daugiau ar mažiau decentralizuota? Viena vertus, didesnė Rusijos decentralizacija įmanoma tik tuo atveju, jei bus žengta demokratėjimo keliu, tad faktoriai, kurie galėtų lemti didesnę decentralizaciją yra ganėtinai panašūs į demokratizacijos: stipri pilietinė visuomenė, auganti ekonominė gerovė, o tuo pačiu ir individualizmas, taip pat augantis regioninis, religinis arba etninis savarankiškumas. Kita vertus, dar Putino valdymo laikotarpiu buvo galima stebėti stipresnę valstybės centralizaciją, tad to paties galima tikėtis ir ateityje: valstybės centralizacija daugiausia priklausys nuo ją valdančio prezidento ir politinės valstybės aplinkos.
Nuo to, kaip susiklostys Rusijos vidaus politinis gyvenimas, didžia dalimi priklausys Rusijos užsienio politika ir santykiai su kitomis valstybėmis bei šalies ekonominė padėtis. Didžiausias ekonomikos suklestėjimas įmanomas tik tokiu atveju, jei iki 2020-ųjų Rusija išsivystytų į stiprią demokratišką federacinę valstybę, nes tai leistų suklestėti rinkos ekonomikai, palankus investicinis klimatas pritrauktų daug užsienio investuotojų, o pati Rusija integruotųsi į tarptautinę rinką ir taip gautų didžiulę naudą iš tarptautinės prekybos. Priešingu atveju Rusija gali atsisveikinti su taip trokštama penktąja vieta stipriausių pasaulio ekonomikų sąraše: jau vien Sovietų Sąjungos patirtis rodo, kad ekonomikos suklestėjimas esant diktatūriniam režimui vargiai įmanomas.
Šalies ekonominė situacija daro didelę įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Jei Rusija bus stipri ekonomiškai, tai ir jos pozicijos tarptautinėje politinėje arenoje bus žymiai stipresnės. Esu linkusi tikėti, kad svarbiausiais Rusijos partneriais 2020-aisiais bus Jungtinės Amerikos Valstijos (juk būtent ši šalis dabar yra labiausiai suinteresuota, kad Rusija būtų priimta į Pasaulio prekybos organizaciją, taigi ji mato Rusiją kaip potencialią partnerę, su kuria bus galima vystyti prekybą. Tačiau JAV ir Rusijos interesai gali susikirsti dėl gamtinių išteklių Arkties regione, o tai pablogintų šių šalių santykius), Kinija (užmegzta ekonominė ir strateginė partnerystė tarp šių dviejų šalių turėtų tęstis, kol joms abiems tai bus naudinga: o jeigu Rusija iškils kaip viena stipriausių ekonomikų, tai tiek didžiausiai pasaulio ekonomikai Kinijai, tiek Rusijai ši partnerystė turėtų būti naudinga) ir Europos Sąjunga (jau dabar ES ir Rusiją sieja ganėtinai glaudūs ekonominiai ryšiai, o jei Rusija taptų demokratiškesne valstybe, tikėtinas ir didesnis jų bendradarbiavimas politikos srityje).
Taip pat neatmetama galimybė, kad Rusija iki 2020-ųjų bus priimta į NATO: dar 2010-ųjų kovą Vokietijos politikos ir kariuomenės lyderiai, tarp jų ir buvęs NATO karinio komiteto vadovas Klaus Naumann, pasiūlė priimti Rusiją į NATO. Taigi, jeigu Rusija taptų demokratiškesne valstybe, taip parodydama, kad puoselėja tas pačias vertybes kaip ir Vakarų šalys, turėtų atsirasti daugiau Rusijos narystės NATO šalininkų. Ką tai reikštų regioniniam saugumui? Tokiu atveju NATO šalys turėtų stiprų sąjungininką tiek ekonomine, tiek karine prasme, o tai būtų labai naudinga saugumo atžvilgiu tiek NATO šalims, tiek ir visam Eurazijos regionui.
O kas iš to Lietuvai?
Kokia ateitis lauks Lietuvos, įsikūrusios demokratiškos arba totalitarinės Rusijos pašonėje? Kadangi Lietuvai jau savo kailiu teko patirti, kas laukia totalitarinės Rusijos kaimynų, plačiai šio atvejo neaptarinėsiu, juo labiau kad, mano nuomone, daug labiau tikėtinas demokratiškos Rusijos scenarijus.
Kaip vienas pagrindinių Rusijos užsienio politikos bruožų Lietuvos atžvilgiu dabar yra įvardijamas Rusijos noras kištis į Lietuvos vidaus politiką ir daromas politinis spaudimas dėl Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos energetikos išteklių. Tai, kad Rusija visaip stengiasi daryti įtaką Lietuvos (ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų) vidaus politikai iš esmės yra rusiško mentaliteto problema: kaip yra pasakęs Vytautas Landsbergis, Lietuva Rusijai vis dar egzistuoja tik kaip laikinai „prarasta teritorija“, kurią reikia susigrąžinti, o dėl to Rusijos ir Lietuvos santykiai net ir ilgalaikėje perspektyvoje darosi labiau komplikuoti.
Atsakymas į klausimą, ar iki 2020-ųjų ir vėliau Rusija nustos kištis į Lietuvos vidaus politiką, priklauso nuo labai daug veiksnių: visų pirma, nuo politinio klimato pačioje Rusijoje, pokyčių rusiškame mentalitete, tačiau taip pat ir nuo Lietuvos vidaus politikos „sveikatos“ (juk daryti įtaką suvereniai šaliai, kuri turi stiprią vidaus politiką, yra daug sunkiau nei politiškai silpnai valstybei), Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu ir kt. Tačiau esu linkusi abejoti, ar Rusija taip lengvai pakeis savo poziciją Lietuvos atžvilgiu: per du dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos suirimo to padaryti nepavyko, vargu ar pavyks per ateinantį dešimtmetį. Juo labiau turint omeny faktą, kad tiek dabar, tiek po dešimties metų Lietuva bus žymiai ekonomiškai silpnesnė bei energetiškai nuo Rusijos tebepriklausanti valstybė, o tai sudarys puikias sąlygas Rusijai tokią nelygybės situaciją panaudoti kaip politinio spaudimo įrankį. Taigi, atrodo, vienintelis būdas Lietuvai apsiginti nuo Rusijos įtakos – „ginkluotis“ (politiškai) iš vidaus.
Vietoj pabaigos
Valstybės ateitis kartais būna visiškai nenuspėjama: pavyzdžiui, kas prieš dešimt metų būtų galėjęs pasakyti, kad vyks Arabų pavasaris ir kad po revoliucijų pasikeis dalies kontinento geopolitinė ir ekonominė situacija? Tad galbūt ir Rusija 2020-aisiais nebus nei demokratinė federacija, nei diktatūra, o, pavyzdžiui, „Eurazijos imperija“ arba „Didžiosios Kinijos komunistinės imperijos“ periferija? Tiek daug nenuspėjamų įvykių gali atsitikti per dešimtmetį, kad pasaulio veidas jau galbūt bus neatpažįstamai pasikeitęs. Ir vis dėlto: būdama optimistė viziją „Rusija 2020“ apibūdinčiau kaip stiprią, demokratiškais pagrindais sutvarkytą federacinę valstybę, užėmusią vieną lyderiaujančių pozicijų pasaulyje ir galbūt dėl to, tikiuosi, pamiršusią apie savo interesus Lietuvos geopolitinėje erdvėje.