Toks klausimas man kilo skaitant DELFI straipsnį.
Straipsnyje primenami jau mano anksčiau minėti animaciniai filmai. Vaizdinėje medžiagoje galime dar pamatyti tokius filmukus kaip „Pietų parkas“, „Tomas ir Džeris“, „Pokemonai“. Taigi, svarbiausias klausimas, ar visi šie animaciniai filmukai nežaloja vaikų mąstysenos ir mentaliteto?
Mano manymu, šie filmukai didelės įtakos neturi. Visų pirma, vaikus turi auklėti tėvai, o ne televizija. Jeigu bus geras tėvų auklėjimas, tai televizija tikrai nenurungs tėvų. Visų antra, tokie filmukai kaip „Šeimos bičas“ ar „Pietų parkas“, kurių turinys iš tikrųjų skirtas ne mažųjų auditorijai, yra rodomi tokiu laiku, kuriuo vaikai turėtų jau miegoti, ar bent jau ruoštis tam. Ir šiaip, manau, kad tėvai patys turėtų suprasti, kurie animaciniai filmai yra skirti suaugusiems, o kurie mažiesiems. Jeigu tėvai leidžia žiūrėti viską iš eilės, tai čia jau jų problemos.
Kodėl šiuolaikiniai filmukai yra kuriami, tarkime, su smurto scenomis? Viską daro reitingai. Ką dabar vaikas mieliau pasirinktų žiūrėti? Ar „Krokodilą Geną“ ar seriją iš „Drakonų kovos Z“, kai Son Gokas virsta antro lygio super sajanu. Kas suprato, kas toks yra Son Gokas ir antro lygio super sajanas, manau, kad tikrai pasirinktų antrąjį variantą.
Kad ir tas pats „Tomas ir Džeris“. Amžina kova tarp pelės ir katės. „Kodėl negalima spręsti konfliktų, nedaužant galvos su plyta?“ – Asta Baukutė. Jeigu filmuko scenarijus būtų toks, jog jie atsisėda prie butelio ir ramiai susitaiko, tai čia būtų įdomiau ar naudingiau? Kai pagalvoji, tai ir ta senoji animacija nebuvo išskirtinė. Kad ir animacinis serialas „Na palauk!“ Siužetas vos ne kaip „Tomo ir Džerio“ Vilkas ištisai su cigarete dantyse. Tai galime traktuoti kaip prevenciją rūkymui?
Stiprūs kontrargumnetai mano mintims išsakyti Gintaro Beresnevičiaus straipsnyje. Iš dalies galima su juo sutikti, tačiau aš lieku prie savo nuomonės. „Žiūrėdamas tokius filmukus vaikas pasaulį ima suvokti kaip baisią vietą, kurioje kažkas tik ir tyko – jei ne nužudyti ar sulaužyti ranką, tai mažų mažiausiai pasityčioti.“ Tarkim, kokia protinga moteris (mama) draudžia vaikui žiūrėti šiuolaikinius animacinius filmukus. Parsisiunčia iš interneto senosios rusiškos animacijos, kuri tik ir ugdo vaiko mentalitetą. Vaikas įgauna puikius pagrindus, auga dorai ir laimingai. Ateina laikas, kai reikia įsiruošti jau ir į mokyklą. 1-2 metai mokykloje, ir tas vaikas jau supras, kad pasaulis nėra toks, kokį jį vaizdavo tie rusiški filmukai. Nes mokykla kartais būna ta vieta, kad, atrodo, visi tik ir nori „mažų mažiausiai pasityčioti“. Taigi, vaikas anksčiau ar vėliau vis tiek supras, kad pasaulis yra žiaurus.
Mano nuomone, jau geriau tokie animaciniai filmai nei įvairūs serialai, kaip „Kas nori nužudyti Mią?“ Kaip ir sakiau, vaiką auklėja tėvai, o ne animaciniai filmai. Jei vaikai norės, tai ir draugų rate gali prisigalvoti ir išmokti visokių jiems nereikalingų dalykų. Šiuolaikinė animacija neturėtų kelti antipatijos tėvams. Tokia jau ta mano nuomonė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!