Ir tas azartas su kiekviena pergale vis didėja, ir nesvarbu, kad per rungtynes nervinėje įtampoje žmogus netenka dalies savo nervinių ląstelių, ta pergalė, kurios sulaukiame, atperka viską ir ta euforija pakelia iki debesų.
Galėčiau vardinti ir vardinti apie tai, kaip aš myliu krepšinį ir mūsų krepšininkus, tokių, kaip aš, šiuo metu turėtų būti apie 2 mln. žmonių, bet kalba pakryps apie kai ką kitą.
Kur bepasisuksi, visur krepšininkų atvaizdai, visur krepšinio kamuoliai, visur geltona, žalia, raudona. Pagalvoju „puiku“, kodėl gi neparodyti kitoms tautoms, kokie mes esame vieningi ir kaip mylime savus, bet... Ar jums dar „nelenda per gerklę“ visą tai?
Saldainius perku - su kamuolio atvaizdu, tortą perku - su kamuolio atvaizdu ir visur, kur bepasisuksi, visur tas pats per tą patį. Akropolis pasipuošęs krepšinio kamuoliu, Gariūnai papuošę savo reklaminį stendą krepšinio krepšiu. Šiuo metu viskas, kas susiję su krepšiniu, yra „ant bangos“. Jūsų manymu, ar ne per daug čia viso to? Ar neverčia mus dar labiau išlaidauti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!