1 diena
Ankstesnėse stovyklose dalyvavę pažįstami, draugai ir buvę kolegos lyg tarp kitko užsiminė, kad prieš stovyklą reikėtų pasinaudoti vienu gimtųjų namų teikiamu privalumu, t.y. gerai išsimiegoti. Mat stovykloje tokios galimybės gali ir nebūti. Na, nebent jums ten bus klaikiai neįdomu, esate itin nekomunikabilus ar šiaip kokių „velnių priėdęs“. Tokiu atveju į stovyklą apskritai geriau nevažiuokit. Nesigadinkit nuotaikos sau, negadinkit jos ir kitiems.
Taigi, kur aš baigiau? Ach taip, išsimiegoti. Na, spėkite, ar man tai pavyko? Žinot, kadangi esu krepšinio aistruolė, trečiadienio vakarą praleidau žiūrėdama draugiškas Lietuvos - Slovėnijos rungtynes, kurios baigėsi apie vidurnaktį. Kadangi jų baigtis mane tiek nuliūdino, tiek karčiai suerzino, savaime suprantama, jog greit užmigti man nepavyko. Čia į pagalbą teko pasitelkti muziką (visai kaip lopšinę), kurios melodingi garsai paprastai man padeda nugrimzti į sapnų karalystę.
Deja, melodingų ir migdančių dainelių savo grotuve man aptikti nepavyko, o ir šiaip užsimaniau pasiklausyti sunkiojo roko. Užmigau antrą ar trečią valandą nakties. Išsimiegoti nepavyko. Žadintuvas suskambo septintą valandą ryte. Atklijuoti vieną su kitu sulipusius akių vokus pavyko po gerų penkiolikos minučių. Autobusas turėjo atvažiuoti po pusvalandžio.
Nors velniškai skubėjau, t.y. kramtydama sumuštinį į rankinę paskubomis kroviausi maisto produktus bei spalvotus ir nespalvotus gėrimus, į autobusą suspėjau. Tai gerai! Pakeliui į stotį sužinojau, jog ir kartu su manimi važiavusi kursiokė irgi buvo „nusikalusi“ dar neprasidėjus stovyklai. Kadangi esu lietuvė, kaip ir dera, pasidžiaugiau, kad ne aš viena prieš fuksų stovyklą neišsimiegojau.
Atvykimas į stotį
Kadangi į stotį atvykome kiek per anksti, užėjome į greta esančią, netradicinių lankytojų kontingentu pagarsėjusią parduotuvę. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia sutikome ne vieną apsipirkti nespėjusį Komunikacijos fakulteto studentą. Dar labiau „pasunkinome“ savo ir taip perpildytas kuprines, krepšius bei rankines ir pasukome į geležinkelio stotį. Nuo čia ir prasidėjo visos linksmybės!
Komunikacijos fakulteto studentai tarpusavyje bendravo taip, lyg vieni kitus būtų pažinoję ne vienerius metus. Dar visiškai „žalių“ fuksų stovyklos kuratoriai, antrakursiai studentai, skleidė pačią pozityviausią energiją, todėl pusantros valandos trukusį traukinio laukimą puikiai kompensavo jų sugalvoti susipažinimo žaidimai, linksmos šnekos ir plačios šypsenos. Visa tai privertė nebekreipti dėmesio į godžiai mūsų daiktus nužvelginėjančią vietinę stoties „fauną“. Taigi, po pusantros valandos iš Vilniaus išvykome į Vievį. Po 26 minučių smagaus pliurpimo išlipome vietinėje stotyje.
Kadangi Motina gamta Komunikacijos fakulteto studentus neabejotinai myli, ji rudens išvakarėse mums suorganizavo tris karštas vasariškas dienas. Tai buvo tikras pakylėjimas. Deja, tas pakylėjimas kiek sumenko, kaip sužinojome, jog savo per siūles braškančią mantą iki stovyklos turėsime temptis apie 5 kilometrus. Vaiski Saulutė pavirto Saule žudike, bet giliai širdyje niekas ant jos nesupyko.
Kas tas karštis veržliems ir jauniems būsimiems žurnalistams, leidybininkams, archyvistams, bibliotekininkams, verslo informacijos vadybininkams bei informologams? Ko gero, tas pats, kaip Čiakui Norisui išvaryti dar vieną blogiukų kariauną. Kadangi aš asmeniškai kartais pernelyg pasitikiu savimi, tai Dievulis ar supykusi Saulutė mane nubaudė ir nutrūko mano per petį nešiojamo krepšio rankena. Na, bet kas ta likusį atstumą nešama sunkenybė prieš puikią nuotaiką? Didelis, apvalus ir storas nulis.
Pagaliau atvykome į Pylimų kaime esančią „Jaunojo automobilininko“ stovyklą, kurioje po keliadienių linksmybių tebesiautėjo MIF'as (Matematikos ir informacijos fakultetas). Nedelsdami prisijungėmė prie jų ir kartu sušokome porą labai užvedančių šokių. Nežinau, ar MIF'ukai „užsivedė“ antram stovyklavimo maratonui, bet, vienaip ar kitaip, jie netrukus susikrovė daiktus ir paliko „Jaunojo automobilininko“ stovyklą. Na, o mes, stovyklos naujakuriai, sugūžėjome į stadioną sužinoti šį bei tą apie gyvenimo sąlygas, stovyklos taisykles ir taip toliau, ir panašiai. Na ir, žinoma, visi pasideginome. Kas norom, kas nenorom, tačiau namo grįžome kur kas rudesniais veidais.
Po valandos „kepimo“ stadione sužinojau, kur ir su kuo gyvensiu viename namelyje. Apsistojau „Įspūdingame“ namelyje. Ne, čia ne ironija, o jo pavadinimas. Nors visų namelių išvaizda tebealsavo sovietmenčiu, tai nuotaikos toli gražu negadino. Po kelių įsikūrimo ir pirmojo įspūdžio akimirkų, grįžome į saulėtąjį stadioną žaisti susipažinimo žaidimų.
Beje, pavėlavusieji į kurį nors užsiėmimą, būdavo baudžiami „6 taisykle“. Kitaip tariant, pamėginkite save įsivaizduoti darantį kokius nors fizinius pratimus, kuomet visa stovykla pasimėgaudami nuolatos kartoja skaičių „6“ (nesvarbu, kelintą pritūpimą iš tikrųjų darai). Taip jau nutiko, jog pirmoji šią užduotį išbandė fuksė leidybinkė, vardu Viaga. Hm, nekokį įspūdį ji daugeliui paliko.
Po trumpo atsikvėpimo ir pietų ėjome klausytis VU SA ir VU SA KF prisistatymų. Čia ir vėl nebuvo apsieita be Viagos išsišokimų. Paaiškėjo, jog panelė yra tiesiog įsimylėjusi lūšis, o jos kambario tapetų raštai primena šio gyvūno kailio raštą. Na, įvairių, ne itin švankių pasisakymų geriau necituosiu, kadangi stadione pasirašiau po taisykle „What happens in Pylimai, stays in Pylimai“: (liet. „Kas nutinka Pylimuose, lieka Pylimuose“). Vienaip, ar kitaip, visi pirmakursiai su nekantrumu gaudyte gaudė kiekvieną Viagos žodį ar poelgį. Mergina neabejotinai tapo visos stovyklos apkalbų objektų.
Popietę praleidome žaisdami „protmūšį“. Nors mano komanda jo ir nelaimėjo, tam kartui sužinojau naudingos informacijos, buvo smagu gardžiai pasijuokti iš savo komandos prirašytų „lepsusų“, klausantis teisingų atsakymų. Deja, vėliau vykęs socialinis vakaras visą įdomią informaciją mano galvoje tiesiog „paskandino“.
Vakare kiekvienas kambarys gavo po užduotį pagal duotą temą sukurti trumpą vaidinimą. Tema buvo elementari: kiekviena komanda pagal jiems paskirtą realybės šou turėjo suvaidinti pasaką „Raudonkepuraitė“.
Renginio metu visi sužinojome, jog skandalingoji Viaga kelis kartus pažeidė taisykles ir buvo pašalinta iš stovyklos. Vieni suskubo džiaugtis, kiti gailėtis nesusipratėlės, bet abejingų šiai naujienai neliko. O jei grįžtume prie paties renginio, ko gero, jog po šių vaidinimų daugelis į pasakas pradėjo žiūrėti kiek kitokiu kampu, kadangi šios, vaikams skirtos istorijos veikėjai buvo interpretuojami itin išradingai ir įspūdingai.
Savą pasakos interpretaciją pateikė ir kuratoriai, taip užbaigdami oficialiąją vakaro dalį. Vėliau prasidėjo visų su nekantrumu lauktasis socialinis vakaras. Jo metu lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, jog skandalingoji lūšių mylėtoja Viaga yra visai ne Viaga, o Dovilė ir visai ne pirmakursė, o antrakursė studentė, kuri puikiai suvaidino jai patikėtą rolę. Paaiškėjo, jog tai buvo puikus kuratorių sugalvotas triukas, puikiai įprasminęs stovyklos taisyklių svarbą ir, žinoma, pakurstęs aistras visame „Komfariume“. Po šios naujienos Dovilė neabejotinai tapo vienu didžiausios pagarbos nusipelniusiu žmogumi visoje stovykloje. Jos vaidyba buvo verta „Oskaro“ statulėlės.
Po šios naujienos prasidėjo linkmasis socialinis vakaras. Kadangi ką tik dar kartą prisiminiau taisyklę „What happens in Pylimai, stays in Pylimai“, daugiau nieko nepasakosiu. Bet žinokite, buvo tiesiog nepakartojama!
2 diena
08.30h. Iš visų pusių žviegia žadintuvai, kuratoriai fuksus ragina keltis. Nors tai padaryti yra gana sudėtinga užduotis, kažkokiu būdu išsiverčiu iš lovos. Su dviem kambariokėm einame į dušą. Kadangi karšto vandens visiems stovyklautojams nebeužteko, maudėmės po lediniu, kaulus gręžiančiu vandeniu.
Įdomumo dėlei galiu pasakyti, jog tas vanduo iš dušų ne liejosi, o švelniai kapsėjo, todėl užtrukome gana ilgai. Be abejo, ėmėme stebėtis, kodėl gi prie dušų nenusidriekė eilė ir niekas nenori nusiprausti po sunkios vakarykštės dienos ir dar sunkesnės nakties. Atsakymas į šį klausimą paaiškėjo tada, kai nusimaudžiusios ir atšalusios lauke pamatėmė rytinę mankštą darančius „Komfariumo“ studentus.
Kadangi prisiminėme „6 taisyklę“ ratais ir zigzagais nusigavome į savo kambarį ir ėmėme džiūgauti, kad mūsų niekas nepastebėjo. Kaip paaiškėjo po 5 minučių, apsidžiaugta buvo visai be reikalo. Į namuką tuoj pat prisistatė keli kuratoriai ir nusivedė mus daryti mankštos. Išmėginome „6 taisyklę“. Pritūpimai padėjo sušilti po ledinio dušo. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Argi ne taip?
Po man asmeniškai itin trumpai trukusios mankštos, visi papusryčiavome ir ėjome klausytis bei žiūrėti KF SMD, Start FM, Studentų Eros, ESN pristatymų, įvyko susitikimas su KF administracija. Džiaugčiausi, jei paskaitos universitete būtų tokios įdomios, kaip šie prisistatymai.
Popiet klausėmės Rugsėjo 1-osios bei ID pristatymų. Bene smagiausia dienos dalis man buvo orientacinėms varžyboms skirtas laikas. Ir visiškai nesvarbu, jog čia net nereikėjo skubėti ar bėgioti. Užduotys buvo linksmos, originalios ir neabejotinai „šelmiškos“.
Nors orientacinės varžybos labai suprakaituoti ir neleido, po jų ėjome taškytis į greta stovyklos esantį ežerą. Galiu duoti neblogą patarimą merginoms: palaidokite visas viltis nesušlapti plaukų ar išsaugoti savo makiažą (nors aš asmeniškai nesuprantu, kam jis stovykloje apskritai reikalingas). Su tokia kompanija norit - nenorit sušlapsit. Ir labai gerai! Jei dūkti, tai iki galo!
Po maudynių ir vakarienės kiekvienos specialybės fuksai kūrė po dar vieną pasirodymą. Kaip ir pirmąjį vakarą, visi pasirodė labai išradingi ir sąmojingi. Nebūtų „Komfakas“! Čia visi turi daug „šarmo“ ir „parako“! Po pirmakurių vaidinimų žiūrėjome veteranų prisistatymus. Na, o po jų, kaip ir pirmąjį vakarą prasidėjo socialinis vakaras. Trečią kartą sakau: „What happens in Pylimai, stays in Pylimai“!
3 diena
08.00 h. Kaip atsikelti? Kaip reikės daryti rytinę mankštą? Ir kaip reikės ištverti kelis kilometrus iki stoties, tvieskiant saulei, pėstute? Šiaip ne taip iškritau iš lovos. Laimei, visi anksčiau kilę klausimai gana lengvai buvo išspręsti ryto eigoje. O ir kuratoriai pasirodė labai geros širdies žmonės, vietoje pritūpimų ir vaikščiojimų „žąsele“ gavome pasimėtyti vandens balionais. Nors į mane joks balionėlis ir nepataikė, mieguistumas išlakstė kaipmat! Po „šlapio“ žaidimo aptarėme stovyklą, susipakavome daiktus ir patraukėme link Vievio stoties.
Išvados
Tikriausiai prireiktų dar tiek pat žodžių, kad išvardinčiau viską, ko dar nepaminėjau. Tačiau jei kada nuvyksite į tokio pobūdžio stovyklą, mane puikiai suprasite. Taigi, jei tik turite galimybę keliauti į fuksų stovyklą, būtinai ja pasinaudokite. Žodžiais sunku apsakyti tą jausmą, kai tave supa nuostabūs žmonės. Nors juos pažįsti dar labai trumpai, to tarsi nejauti, tai lieka kaip kažkur pasąmonėje užsilikusi informacija.
Linkiu visiems būsimiems fuksams sužinoti, ką reiškia būti mirtinai pavargusiam, bet niekaip negalinčiam palikti šokių aikštelės, kurioje skambanti puiki muzika tavęs tiesiog niekur „neišleidžia“. Grįžtant namo, ta muzika tebeskamba galvoje, rodos, kad ją girdi gatvėje, traukinio vagone ar grįžęs namo ir palindęs po dušu. Visą tą galvos ar raumenų skausmą visiškai kompensuos malonūs prisiminimai ir įspūdžiai.
Nors mano nuovargis mane privertė pramiegoti tiek „Komfako“ „afterparty“, tiek dalį draugiškų krepšinio rungtynių, visą tai patirti verta! Tapimas pirmakursiu ir nepabuvojimas fuksų stovykloje man, ko gero, būtų tolygus viešnagei Egipte nenuvykstant apžiūrėti piramidžių. Jei tik turėčiau dar vieną galimybę, į stovyklą nuvykčiau ir vėl.
Esate pirmakursis, t.y. „fuksas“? Rašykite savo dienoraštį - dalinkitės rūpesčiais, naujienomis, įspūdžiais iš savo mokslo įstaigos! Registruokitės mūsų sistemoje ir kelkite savo rašinius ten!