Kempingas lieka užnugaryje ir po gero pusvalandžiuko mes jau traukinių stotyje. Darome pirmą „grieką“, iki traukinio dar 20 minučių, tad nusiperkame po pirmą bokalą skaniausio pasaulyje „Saris“ tamsaus alaus.
Mhm....
Lipame į traukinuką, važiuojame į numatytą vietą ir judame link kalnų. Sunku pasakyti, kur yra tas lūžio taškas, bet kažkurioje vietoje mes jau nebesakome, kad einame į kalnus, o traktuojame, kad mes jau kalnuose. Smagu. Grožis sunkiai aprašomas, kylame ir leidžiamės kalnų upės pakrante: kriokliai, skaidrus kaip stiklas vanduo, didžiuliai medžiai ir šauni kompanija.
Pirmą dieną labai neįsibėgėjame, nes kelionė labai trumpa – savaitgalio. Tad visos superžygio viltys nukreiptos į rytojų. Gana anksti grįžtame į kempingą, miegoti taip pat einame anksti.
Rytas numeris Nr. 2
Su bendražygiais buvo susitarta 4:40 būti jau pasiruošusiems ir išeiti iš stovyklos. Keliuosi 4:20 ir kaip ir planuota – 4:40 – pajudu link stoties. Deja, vienas. Visi kiti laksto po palapines, aunasi batus, valosi dantis, arba užsiima kažkuo kitu nei mes buvom sutarę, t.y. ėjimu į stotį. Per 3 km atkarpą iki stoties, visi po truputį prisiveja ir mes vėl septyniese. Į traukinį spėjame, sėdame ir važiuojame link Rysy kalno. Kelionė gana ilga, trunka apie valandą, tad tą laiką naudojame pusryčiams.
Žygis į kalną vyksta be didesnių problemų ar stebuklų, taigi užtikrintai mažiname kelią likusį iki viršūnės. Pradeda lengvai lyti. Visi dedasi plastikinius lietpalčius. Ima juokas, atrodome kaip „teletabiai“, na, nieko tokio, tekdavo ir blogiau atrodyti.
Atėjo žiema
Įveikę didesnę dalį kelio, pradedame diskutuoti ir tikėti, kad pavyks užsiropšti iki viršūnės. Bet taip nenutiko. Netrukus žiema atėjo ir į mūsų kiemą. Užlipome iki kalnų namelio Chatos ten ir sustojome poilsio.
Iki viršūnės buvo likę labai ne daug, bet... Valandėlę pasėdėję ir pailsėję, sukomės atgal. Prisnigo tikrai pakankamai daug, o keliauti toliau per sniegą su mūsų turima, o tiksliau neturima įranga, būtų visiška kvailystė.
Išėję į lauką, sudainuojame „Jingle bells“, mintyse įsivaizduojame stovinčią eglutę, pasveikiname vieni kitus su Kalėdomis ir leidžiamės atgal. Tai tikrai nebuvo pati lengviausia užduotis. Vis tik sniego buvo tikrai daug, be to, jis turi tą nemalonią savybę – yra slidus kaip žaltys. Po geros valandos žaidimo, kuris vadinasi „nenuslysk ir neužsimušk“, mes pagaliau nusileidžiame pakankamai žemai – sniego kaip nebūta. Bent jau eiti nebetrukdo. Sėkmingai įveikiame likusį kelią atgal iki traukinio. Sėdime stotelėje ir laukiame.
Pasiguodžiu, kad iš 4 bandymų, tik kartą pavyko įlipti į šį kalną, visais kitais atvejais oro sąlygos priversdavo suktis neužlipus iki viršūnės. Pasižadame čia dar sugrįžti ir pabandyti įveikti kalną dar kartą.
Traukinys, kaip ir reikėjo tikėtis, atvažiuoja sausakimšas – vietų atsisėsti nėra. Labai daug vaikų, matyt, kažkokia stovykla. Akivaizdu, kad jie nė kiek nepavargę, bet vietų neužleidžia, mes, žinoma, ir neprašome.
Diskutuojame apie galimybę kurti organizaciją, kovojančią už pavargusių žmonių teisę gauti atsisėsti viešajame transporte. Nusprendžiame, kad mintis tikrai nebloga, bet Slovakijoje to padaryti, ko gero, nepavyks dėl kalbos barjero.
Ta valanda, per kurią grįžome, prabėgo labai greitai. Išlipę iš karto nusprendžiame atsilyginti sau už nuostabų žygį: „Saris“ alus liejasi laisvai, tiesa, neilgai. Atėjusi padavėja praneša katastrofišką žinią: baigėsi mūsų mėgstamas skystis. Savijauta po šios žinios nekokia.
Imamės kitos, išvažiavus į užsienį, populiarios veiklos: vietinių alkoholinių gėrimų vartojimas. Apsistojame ties absentu ir „Tatranski čaj“. Diskusija ilgai netruko, nusprendžiame imti pastarąjį variantą ir nusipirkę butelaitį, įvykdome pirmąją plano dalį. Grįžtame į kempingą. Toliau – turbūt suprantate – vykdome antrąją. Ech... Buvo gerai. Vieni ramiai, kiti – su nuotykiais, griūname į palapines, automobilį ir einame miegoti. Ryt pajudėsime namo...
