Mūsų, keturių lietuvaičių, tikslas – Kalifornijos, ir ne tik, nacionaliniai parkai. Jau turbūt transatlantinio skrydžio pradžioje susidūrėme su pagarba gamtai, kai buvome priversti prieš skrydį laukti lėktuvo salone apie 2 valandas, kol pataisys elektrą, nes mūsų lėktuvu gabenanamiems arkliams – būtina šviesa, kad nepasibaidytų...

Aišku, į Kalifornijos žemę skridome neaplenkiant ir amerikietiškųjų dangoraižių, tankiai vienas prie kito stūksančių garbingai Niujorke - Manhetene. Tai – tarsi stebuklas, kuris išniro vidury nakties, važiuojant geltoname taksi per Brooklyno tiltą. Manau, abejingų nelieka... Tai išvysti palinkėčiau kiekvienam. O kai apčiuopi ir Lietuvos vėliavą vienoje iš aikščių, komentarų nereikia.

Empire State Building – aukščiausias šiuo metu Niujorke, kuriame patenkinome troškimą aprėpti visus architektūrinius užmanymus. Aukštis, erdvė ir neapsakomas laisvės pojūtis, kuris dar labiau sustiprėja išvydus tolumoje amerikiečių pasididžiavimą – Laisvės statulą.

Dar po poros skrydžių, ir mes jau saulėtame Los Andžele. Labai simboliška, kad šalia Holivudo teko važiuoti limuzinu, kuris čia ne tik kino žvaigždžių susisiekimo priemonė. Tai buvo ne tik malonu, bet ir patogu, nes Kalifornijoje 2 ir daugiau asmenims, važiuojantiems viena susisiekimo priemone, taikoma didelė privilegija – leidžiama važiuoti išskirtine kelio juosta. Tai mums leido sutaupyti nemažai laiko, kurį būtume praradę milžiniškose spūstyse šiame milijoniniame mieste.

Išsinuomavome mašiną Palm Springse, įvairių muzikinių festivalių pamėgtame kurorte, kur savo namus turėjo garsusis Elvis Preslis, Sonny Bono, o čia pat, apie 5 mylias į rytus - Rancho Mirage, kur gyveno ir Frankas Sinatra.

Taigi, išvykstame į dešimties dienų kelionę po saulėtąją pietrytinę pakrantę, ieškoti tikrosios amerikietiškosios svajonės...

Joshua Tree National Park (Kalifornija)

Joshua medelis – pirmąkart buvo paminėtas Biblijoje, skaitome trumpus aprašymus, kurie Amerikoje labai populiarūs ir išsamūs. Tai – Joshua nacionalinis parkas, netoli Rancho Mirage, vizualiai nematytų medelių ir kopinėjimams palankių uolų derinys.

Tai – aukštutinė ir žemutinė dykuma su kai kur atsiveriančiais kaktusų sodais ar jų fragmentais. Nuostabu, nematyta, pribloškia pirmieji susiliejimai su dykuma, kur gaivus oras atrodo lyg ir prabanga. Vos pakilus ant kalvos, mus užplūdo stiprūs vėjo gūsiai, kur išlaikyti pusiausvyrą sunkiai sekėsi ir atsivėrusi beribė erdvė, žavėjusi mus visą kelionę...

Monterey – Didžiojo vandenyno pakrantė (Kalifornija) tarp Los Andželo ir San Francisko, gražiausias pasaulyje kelias prie vandenyno. Tai – Malibu, Santa Barbara, Santa Cruzo ir kt. miesteliai su nuostabiais vaizdais į vandenyną. Tai – pelikanų, ruonių, kormoranų kolonijos. Teko sutikti ir, mūsų nuostabai, voveraičių, kurias apsupę maitina žingeidūs turistai.

Yosemite National Park (Kalifornija)

Parko teritorija – 300 km, kuriame yra didžiausias Amerikos krioklys (740 m). Parkas gan ūksmingas, daug jame išgriuvusių medžių, riedulių, upelių, krioklių, tačiau rugsėjo mėn. parkas dar nešvytėjo savo galybe, nors amerikiečiai šį parką rekomenduoja pamatyti, daug jų ten įsikuria palapinėse.

Sequoia National Park (Kalifornija)

Fantastiška, kai matai prieš save Sekvoją – 3 tūkst. metų amžiaus ir 70 metrų aukščio, belieka žemai nusilenkti. Šių medžių šaknys – net 40 metrų nusidriekia į plotį, o gylis tesiekia tik 3 metrus. Mums teko garbė paliesti ir seniausią Sekvoją pasaulyje. Deja, dauguma sekvojų, apdegusiais kotais, kai kur net - ištisi plotai. Tai mūsų civilizacijos pasekmė.

Šiame parke aplankome ir Crystal Cave, atrastą 1918 m., tai – stalaktitai, stalagmitai..., ir trumpam išjungiama vietinio gido šviesa, verčia įsiklausyti į tylą po žeme.

Čia pat ir Moro kalnas – apie 2 km virš jūros lygio, kuris mums leidžia aprėpti tokius tolius, kokių mes ir ieškojome.

Red Rock Canyon (Nevada), šalia Las Vegaso. Tai – įvairios, dryžuotos raudonų ir baltų atspalvių uolos, kuriomis lengva vaikštinėti. Čia, skaitome, užklysta ir kalnų ožiai, laukiniai žirgai – buros. Čia pat – ir atkarpa žymiojo 66 road (Mother road of America), kuris buvo nutiestas 1926 m. nuo Čikagos iki Los Angelo, o 1985 m. – uždarytas.

Grand Canyon National Park (Arizona), buvo atrastas 1898 m., kai ekspeditorius Mathes plaukė Kolorado upe. Tai – įspūdingos, įvairiasluoksnės Žemės įgriuvos, stebimos iš viršaus. Parko atstumus turistai, kurių šiame parke teko sutikti daugiausia, įveikia ten kursuojančiais autobusais, traukiniais, net – arkliais. Deja, ir čia mes aptikome smilkstančius miškų plotus, kurie net užgoždavo matytus vaizdus. O už parko – indėnų rezervatai, šios atrastos Žemės pirmtakų, aptverti metalinėmis tvoromis, kartais vos įžiūrimi toje erdvės galybėje...

Zion National Park (Juta) – tai įvairiaspalvės, su dominuojančia raudona spalva, Žemės įgriuvos, kuriomis galima keliauti ir automobiliu. Net keliai čia – raudoni. Netoliese aptinkame ir fermų, kuriose ganosi elniai, kalnų karvės, stručiai ir kt. gyvūnai. Ir visi, čia pat, ranka pasiekiami.

Valley of fire State Park (Nevada) nustebino ne tik savo oranžiniais atspalviais su didelėmis skylėtomis ertmėmis uolose, taip ir norėjosi kuo ilgiau palandžioti po jas, bet oriai ramiai vaikštinėjantis vilkas. Čia juk gamta, tad atiduodame duoklę jai.

Death Valley National Park (Kalifornija-Nevada)

Tai vieta Žemėje, kur oras įkaista iki 56 laipsnių, 85 m žemiau jūros lygio. Tai – baltų druskų plotai, iš toli, tarsi sniegas. Mums būnant, 40 laipsnių karštį ne visi įveikiame, šįkart ačiū civilizacijai, kad mašinoje esantis kondicionuojamas oras mums leidžia žvilgsniu prisiliesti prie Dailininko peizažais užvadintų kalnų, kai kur net panašėjančių į maistinius keksus ar net į Mėnulio paviršių, toks įspūdis aplankė tik keliaujant po Islandiją.

Paliekame dykumą ir užsukame į meksikietiškos dvasios Indio miestelį, pribloškiantį dideliu karščiu ir netvarka vietinėje maisto krautuvėlėje. Papietaujame kinų restoranėlyje, kur padavėjas šypsojosi ir linksėjo žinantis Lietuvą, galbūt... Kavos kantriai laukėme apie 10-15 minučių, aišku, per tą laiką bandėme įsivaizduoti jos skonį, tačiau ačiū jam už šypseną ir pastangas...

Santa Rosa, Santa Jacinto – tai kalnai taip nuostabiai užvadinti, veik lietuviški pušynai su dideliais konkorėžiais, kurių keletas greitai atsidūrė mūsų lauktuvių sąraše. Natūrali žaluma – neįprasta Kalifornijos žemėje, juk čia – be galo karšta, tad graži ir sutvarkyta pasiturinčių amerikiečių aplinka – kruopščiai puoselėjama samdomų sodininkų meksikiečių. Vienas iš jų stebėjosi, kaip mūsų krašte medžiai numeta lapus, o po to vėl sužaliuoja.

Vakarėjant ir leidžiantis nuo kalnų prasilenkiame su skubančiomis gaisrinėmis, blizgančiomis raudona spalva. Užuodžiame dūmų kvapą, tolumoje smilkstantys miškai, skraido malūnsparniai, gesinantys gamtos stichiją vėlgi raudonais milteliais, o ne vandeniu, kuris čia kartais ir didelė prabanga. Tokie vaizdai čia įprasti. Aišku, kelias uždaromas, išlipame ir fotografuojame, kaip bebūtų šventvagiška, taip matyti vaizdeliai iš kino filmų... Pora valandų sutemusiu keliu teko grįžti atgalios, nors mūsų miestelis – vos už poros kilometrų...

Ieškantiems tikrosios amerikietiškos svajonės, norėčiau patarti, visgi ją surasti. Ji, tai – neaprėpiami gamtos klodai, ji, tai - savos šalies patriotiškumas, kai prie bene kiekvieno namo išvysti garbingai iškeltas vėliavas, ji, tai - kultūrinių vertybių puoselėjimas, kai Ziono nacionaliniame parke įsigyji skrybėlaitę, ant kurios užrašyta – Ziono nacionalinio parko jaunasis prižiūrėtojas, o šios skrybėlaitės modelis nepakitęs nuo parko įkūrimo pradžios ir siekia 1916 metus, ji, tai – kiekvieno amerikiečio darbas – išskirtinė pagarba jam, kai tik porai sekundžių pamiršome įjungti savo automobilio šviesas, buvome kaipmat sustabdyti akylai budinčių policininkų, kurie užuot nubaudę, ilgai mūsų klausinėjo, iš kur esame atvykę, kokiam laikui, koks kelionės tikslas, pabrėždami, kad vairuoti Amerikoje yra didelė privilegija, ji, tai – paprastų amerikiečių paslaugumas ir dėmesys svetimšaliui.

Tokią tad teko atrasti ir apčiuopti šią tolimą šalį per mūsų trijų savaičių malonias paieškas, ir kartu, artimą – įvairiom prasmėm.