Šie susitikimai buvo naudingi pirmiausia man pačiam – geresnio būdo pažinti, atrasti naujas idėjas, pasitikrinti savo minčių, idėjų tvarumą, vargu ar rastum. Labai noriu tikėti, kad ir mano sutiktiems pašnekovams, miestelių seniūnams ir gyventojams šios diskusijos davė peno apmąstymams, o galbūt įkvėpė naujiems darbams.
Pagrindinis mano ir drauge keliavusių komandų siekis – įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį į bendrą šalies ateities vizijos kūrimą, supažindinti su strateginio dokumento „Lietuva 2030“ projekto turiniu ir diskutuojant gauti žmonių nuomones bei idėjas – labai aiškus, bet kartu sudėtingas. Pastebėjau, kad žmonės džiaugėsi, jog tokia misija vyksta, džiaugėsi, kad jauni žmonės važiuoja po Lietuvą ir konkrečiais veiksmais bei savo entuziazmu rodo, jog jiems ne vis vien, kas vyksta ir vyks mūsų Tėvynėje, kad jaunimas mąsto, ką reikia daryti, kad po 20 metų Lietuvoje visiems būtų gera gyventi.
Ypač smagu buvo regėti labai jaunus žmones, kurie su dideliu entuziazmu, patys savo jėgomis organizavo diskusijas, kvietė kalbėtis apie Lietuvos ir savo miesto ar miestelio ateitį. Negalima buvo nepastebėti, kad misija skleisti „Lietuvos 2030“ idėjas kur kas priimtinesnė mažuose miesteliuose. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – žmonės gyvena kiek kitokį gyvenimą. Čia daug įvairovės, daug renginių, tereikia rinktis, o mažų miestelių gyventojus ši iniciatyva džiugino ir kaip visuomeninis renginys, kaip proga turiningai pabendrauti.
Krito į akis, kad vietinis jaunimas miesteliuose yra labai susiskirstęs. Važiuoji iš miesto į miestą ir matai panašų vaizdą: dalis jaunimo sportuoja, organizuoja renginius, yra veiklūs, kita dalis tiesiog sėdinėja prie savo mokyklos ar kitoje viešoje miesto vietoje, iš rankų nepaleisdami pigaus alaus butelio...
Visada atsiras atkertančių, kad mažame miestelyje nėra kuo užsiimti, nėra darbo, saviraiškos galimybių, tačiau argi ne mes patys esame savo likimo šeimininkai? Puikus pavyzdys projekto „Misija Lietuva 2030“ dalyviai – aukoję savo laisvą laiką, vasaros atostogas iškeitę į diskusijas, kurios galbūt kažkam atrodo bevaisės ir nereikalingos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad iš šios kelionės jie grįžo kitokie – galbūt kai kurie nuleido rankas, pajutę aplinkui tvyrantį pesimizmą, galbūt kai kurie pasisėmė įkvėpimo naujiems darbams ir idėjoms, tačiau dėl vieno sutarė visi – labai svarbu matyti visuomenės išjudinimo perspektyvas.
Žmonėms yra kur kas svarbesnės šiandienos problemos, ir tai yra suprantama. Norint, kad žmonės diskutuotų apie šalies ateitį, reikia juos motyvuoti, sugebėti rasti tinkamus argumentus, kam to reikia. Žmonės nėra įpratę planuoti savo tolimesnės ateities. Dėl to savaime diskusijų apie ateitį tarp žmonių neatsiras, reikia padėti jas pradėti. Dalis visuomenės neabejingi savo šalies ateičiai ir jau vykstančioje diskusijoje dalyvauja aktyviai. Su jų siūlomomis idėjomis, kaip reiktų vystyti mūsų šalį, galima susipažinti interneto svetainėje lietuva2030.lt.
Neretai žmonės diskusijų pradžioje buvo nusiteikę pesimistiškai, nusivylę dabartimi, vis kartojantys, kad 2030–aisiais Lietuvoje apskritai nieko nebebus, kad visi bus išvažiavę svetur. Tačiau kalbėjimasis su žmonėmis, lūkesčių ir galimybių aiškinimasis, duoda vaisius. Neišvengiamai ateidavo tas, nebijau pasakyti, stebuklingas momentas, kai žmonės patikėdavo – aš galiu, aš galiu susikurti sau ateitį čia, savo žemėje, aš tikiu geresnės šalies ateities galimybe, kartu mes galime sukurti tokią Lietuvą, kurioje mums būtų gera gyventi.
Dažniausiai diskusijos baigdavosi sutarimu, kad „Lietuva 2030“ yra mums visiems reikalinga šalies vizija ir dabar laikas pereiti prie konkrečių darbų, kuriuos galime daryti jau šiandien, kad pajudėtumėme link to „Lietuva 2030“ vaizdinio, kurį kartu nusipiešėme. Taigi, kokius konkrečius darbus mes galime daryti šiandien?
Tarkim, atvykę į miestelį, jaunimas sutvarkydavo kokį nors apleistą objektą miesto centre, parodydami tam tikrą pavyzdį, tardavosi, ką dar galima nuveikti pačių miestelėnų jėgomis. Plungės rajono jaunimui padėjo organizuoti „Apskritąjį stalą“ – puikų bendruomenių stiprinimo pavyzdį vietos gyventojams, skatinantį pačius žmones dalyvauti savo miesto gerovės kūrime.
Klaidinga manyti, kad miesteliuose niekas nesitvarko ir jokios veiklos neorganizuoja. Nepaisant to, kad tokį įspūdį galima susidaryti skaitant lietuvišką spaudą ar žiūrint komercinius lietuviškus TV kanalus sėdint Vilniuje. Man pačiam labiausiai įstrigo tai, kad važinėjant po Lietuvos miestelius ir bendraujant su vietos žmonėmis, akivaizdžiai matyti, kad gyvenimo kokybė yra kur kas geresnė, negu mums teigia žiniasklaida.
Kiekviename mieste, miestelyje, kaimo vietovėje yra žmonių, kurie gyvena labai gražiai ir yra patenkinti savo gyvenimu. Jie nelaukia kol „valdžia“ jiems duos darbo ar išspręs jų iššūkius, jie pasiraitoja rankoves ir dirba, kuria. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra labai daug.
Pavyzdžiui, Pakruojo rajone, vidury laukų, vieno žmogaus iniciatyva buvo sukurtas didžiausias pievagrybių eksportuotojas Šiaurės Europoje. O žiniasklaida, deja, pirmuose laikraščių puslapiuose pasakoja ne apie tai, bet apie tai, kas ką kur pasmaugė, kas ką kur nušovė, kiek pinigų tariamai pavogė atlikėja iš kitų tokių pačių „žvaigždžių“, ir panašiai... O lietuvių pasiekimais, mūsų bendrais pasiekimais, pirmuose puslapiuose nesidžiaugia. Tad iš tiesų kartais darosi sunku patikėti savo šalies ateitimi, kai tiek mažai žinome apie savo žmones ir jų įkvepiančius darbus.
Apibendrinant, nesuklysiu teigdamas, kad visuomenė iš esmės pritaria vizijai „Lietuva 2030“. Jie sutinka, kad tai, kas surašyta tame dokumente, yra iš esmės teisinga, bet reikalauja konkrečių planų bei darbų artimiausiu metu, kad jaustų, jog judame „Lietuva 2030“ kryptimi.
Strategijos projekte pabrėžiama, kad tai yra tik vizija, o kitas svarbus žingsnis yra detalesnis strateginis planavimas – kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus. Šį rudenį planuojama strategijos projektą „Lietuva 2030“ diskutuoti Seime bei pradėti vykdyti pirmuosius pažangos darbus. Nuoširdžiai tikiu, kad parlamentarams užteks jėgų vertinti šį dokumentą kaip ir pridera atsakingiems politikams – aukščiausiu interesu iškeliant šalies gerovę, atidedant į šalį partines ir koalicines simpatijas ar antipatijas.
Į „Misiją Lietuvą 2030“ susibūręs Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunųjų liberalų aljansas, Lietuvos jaunųjų socialliberalų sąjunga, Jaunimo organizacija DARBAS, Jaunųjų konservatorių lyga, Tvarkos ir teisingumo jaunimo lyga ir projekto iniciatyvą palaikiusi Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga jau įrodė, kad solidarumas Lietuvoje yra įmanomas, o ar įrodys Seimas – parodys laikas.
Manau, kad gerų idėjų yra kur kas daugiau, todėl „Misija Lietuva 2030“ turėtų būti tęstinė iniciatyva. Prie projekto „Misija Lietuva 2030“ galėtų prisidėti savivaldybės, o misijos dalyviai atvežtų kokybišką turinį apie jau atliktus bei artimiausiu metu planuojamus „Lietuva 2030“ pažangos darbus. Tokiu būdu turėtume produktyviai vykstantį bendros šalies ateities kūrimo procesą.
Paprastai daugelis gatvėje kalbintų žmonių žadėdavo ateiti į diskusijas, tačiau susirinkusiųjų gretos nebūdavo gausios. Tai rodo, kad reikia ieškoti būdų, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip juos sudominti. Čia galėtų stipriai padirbėti savivaldybių lyderiai. Dažnai žmonės Lietuvoje vis dar nori, kad sprendimai ir darbai tiesiog būtų nuleisti iš viršaus. Laikas atsispirti pagundai tuo naudotis. Laikas dirbti su žmonėmis, kad jie patikėtų savo pilietinėmis galiomis ir įsitrauktų į darbą kuriant bendrą šalies ateitį.
Reikia žmones budinti, padėti jiems tapti aktyviais piliečiais, bendruomenių šeimininkais, savo krašto kūrėjais. Mes galime tapti trimis milijonais kūrėjų.