Atrodo - didelio čia daikto - Lietuvoje pilna centro partijų. Vien Seime jų trys: Liberalų ir centro sąjunga, Darbo partija bei iš dalies Tautos prisikėlimo partija. Atrodo - nuostabu - su tiek gelbėjimosi ratų tikrai būsime išgelbėti nuo bet kokios grėsmės. Tačiau, kaip bebūtų gaila, tokie centristai greičiau yra akmuo po kaklu nei gelbėjimosi ratas.
Centre minėtosios politinės jėgos iš esmės didžiąja dalimi atsirado dėl kelių priežasčių, tačiau nė viena jų neatrodo rimta bei perspektyvi (perspektyvi priežastis būtų ta, dėl kurios veikiant galima pasiekti ką nors prasmingo).
Visų pirma, tai būtų politinis bei vertybinis nebrandumas. Kai nepakanka žinių apie politiką, joje taikomas ideologijas bei pastarųjų prasmę, kai neturima nuoseklių vertybinių nuostatų, kartais tiesiog nusprendžiama, jog savęs siejimas su kokiomis nors aiškesnėmis politinėmis pažiūromis yra tiesiog blogis bei atgyvena. Taip tampama moderniu, nepriklausomu, neįrėminto mąstymo politiku, kurį arba dėl nebrandumo „įtraukia“ real-politik, arba paskui save „patraukia“ koks nors lyderis, į kurio pažiūras vėliau įtikima, arba toks centristas apskritai pasimeta kažkur tarp kairės ir dešinės, arba jį visos šios nelaimės ištinka kartu.
Visų antra, tai - naudos sau siekimas. Tai nebūtinai turi būti finansinė nauda, tačiau apsiskelbus centristu nėra įsipareigojama kokiai nors vienai vizijai, vienai vertybių sistemai, tad tampa daug lengviau „pagauti“ visuomenės nuotaikas bei išpešti iš to „pagavimo“ naudos - niekas tavęs neapkaltins išdavus savo pažiūras ar ideologiją, o tu galėsi nuolat ramiu veidu kartoti esąs laisvas ir lankstus „politikas“.
Iš dažno šiuolaikinio lietuviško centristo apibūdinimo galima suprasti, jog centrizmas - neapsakomas blogis, tačiau taip iš esmės nėra - greičiau, sakyčiau, apibūdintas centristas yra ne per didžiausias gėris, o centrizmas gali ir turėtų būti visiškai kitoks.
Centrizmas turėtų jungti kairę ir dešinę, o ne atsiriboti nuo jų. Centrizmas turėtų užtikrinti, kad ir kairieji, ir dešinieji būtų girdimi, jų pasiūlymai - svarstomi, kad nė vieni, nė kiti nebūtų užgožti. Tai būtų balanso ir stabilumo valstybėje garantas bei savotiška radikalių judėjimų prevencija - jei ir kairieji, ir dešinieji būtų nuolat girdimi, atsirastų ne tiek daug užgožtų bei negirdimų piliečių, kurie nusivylę sistema radikalizuoja savo idėjas.
Kadangi tokių centro jėgų Lietuvoje nėra, kartais jų trūkumą yra priversti kompensuoti kairieji arba dešinieji, kurie ima mąstyti centristiškai. Tai - dar viena nelaimė, kadangi jei toks ar tokie žmonės, mąstantys centristiškai, įgyja įtaką kairiojoje ar dešiniojoje partijoje, pastaroji praranda bent dalį savo identiteto, taigi, neatsiejama demokratinio mechanizmo dalis „nulūžta“, o nemaža visuomenės dalis ima baisėtis tuo, kad „demokratijos Lietuvoje nėra“. Žinoma, tai tik viena iš to baisėjimosi priežasčių...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!