Nenoriu menkinti minėto autoriaus, bet išdrįsiu pasakyti, kad jo požiūris į išvardintas „blogybes“ trumparegiškas, ir tam patvirtinti pateiksiu teiginius, kodėl visus tuos dešimt dalykų aš palikčiau gyvuoti.
Dešimta vieta - reklama televizijoje. Mums, gyvenantiems pasiutusiu tempu, reklama yra vienas iš prieinamiausių būdų sužinoti apie naują prekę ar paslaugą. Dažnas mūsų renkasi prekę, apie kurią išgirdo per radiją, skaitė internete, ar matė TV ekrane. Tik retas mūsų gali sau leisti prabangą pats išbandyti visas prekes ar paslaugas ir savo kailiu išsirinkti tinkančias – tai ir laiko ir lėšų sąnaudos.
Kita naudinga reklamos pusė yra ta, kad visuomenės informavimo priemonės gauna atlygį iš užsakovų, kuris naudojamas tų priemonių gyvavimui tęsti – darbuotojų atlyginimams, kūrėjų honorarams, laidų ar filmų pirkimui. Taigi, iš esmės, turime būti dėkingi reklamai, kad šiuo metu turime ne tik valstybinį TV kanalą, pora radijo stočių, valstybinių interneto svetainių, bet ir komercines radijo ir televizijos stotis, daugybę pramoginių interneto portalų ir spaudos - laikraščių, žurnalų.
Devinta vieta - jauni kelių chuliganai. Tikrai neketinu teisinti „piemenimis“ Doncees įvardintos vairuotojų grupės, tačiau turiu ką pasakyti ir šia tema. Esu moteris, vairavimo stažas dar tikrai nėra ilgas – nė dešimties metų nesiekia, tačiau vairuoju kasdien ir matau, kas vyksta Lietuvos keliuose. Visiems plačiai žinomas požiūris į vairuojančią moterį – iš jos juokiasi ne tik vyrai, bet ir kitos moterys. Visgi statistika negailestinga būtent vyrams ir tikrai ne „piemenims“ – didžioji dalis skaudžiausiai pasibaigusių eismo įvykių buvo sukelti vyrų, kurių amžiaus vidurkis apie 40 metų (dėl tikslumo pasakysiu, kad tas vidurkis apytikslis, nes rašydama tokios informacijos neieškojau, tiesiog buvau apie tai skaičiusi anksčiau).
Tiesiog noriu pastebėti, kad labiausiai savimi pasitiki ir už vairo girtauti bei viršyti leistiną greitį nevengia suaugę jau lyg ir turėję „į protą“ ateiti vyrai. Pati buvau papuolusi į tokią komišką situaciją, kai tik įsitikinau, kad didelė dalis autoįvykių, kuriuose dalyvauja ir moterys – yra tų pačių vyrų nuopelnas: vieną vakarą važiavome su vyru pasisvečiavę, kadangi vyras „svečiavosi“ labiau nei aš, vairuoti teko man. Tuo metu mūsų sūneliui dar nebuvo nė pusės metų, todėl autokėdutę su juo pasistačiau ant priekinės keleivio sėdynės (toje pusėje nebuvo oro pagalvių, todėl taip daryti KET nedraudžia, o ir man buvo ramiau), vyras įsitaisė ant galinės sėdynės. Sustojome sankryžoje prie šviesoforo. Ir aš, ir vyriškis apie 40-50 metų, stovėjęs dešinesnėje eismo juostoje, rodėme posūkį į kairę. Važiavimo manevro metu trajektorija buvo skaisčiai baltai išpiešta gerai apšviestoje gatvėje. Jos ir laikiausi, tačiau mano kolega iš dešinės nelabai – staigus mano manevras dar kairiau, jau į priešingą eismo juostą (gerai, kad tokiu metu gatvėse eismo jau beveik nebuvo), ir vos per plauką išvengiau smarkiai akseleratoriaus pedalą spaudusio vyriškio atakos. Jis gi, dar ėmė man grūmoti kumščiais, maždaug, kur aš tokia višta važiuoju (esu tikra, kad buvau palydėta dar ir visokių kitokių cenzūros reikalaujančių žodžių), bet tik tada jis pastebėjo, kad gale sėdi vyras ir palinkęs vos ne po vairu, dar labiau spūstelėjęs „gazą“ nurūko savo keliais vėl išvairavęs į savo juostą.
Pati esu tos nuomonės, kad vairuotojas geras ne tada, kai yra vyras virš trisdešimties, o tada, kai atsakingai žiūri į vairavimą, supranta, kokios atsakomybės imasi sėdęs už vairo, ir nei amžius, nei lytis čia nei pliusų, nei minusų neturi.
Aštunta vieta – „peroksidinės mergytės arba fyfos“. Perskaičius kupiną paniekos Doncees pasisakymą apie išsipusčiusias blondines, peršasi mintis, kad jis nesėkmingai bandė „kabinti“ tokią merginą. Žinoma, belieka tik užjausti nagus nusvilusį vyrą, bet ką padarysi – ne visiems skirta. Gal tos blondinės ir nėra mmokslų daktarės, bet savo vertę žino.
Pati nesu nei blondinė nei šiaip dažytais plaukais. Džiaugiuosi iš gamtos ir tėvų gavusi nuostabią sodriai rudą plaukų spalvą, kurią sunkiai pavyksta išgauti plaukų dažais. Tuo džiaugiuosi, tačiau vis dažniau randu vieną kitą žilą plauką ir neatmetu galimybės plaukų dažais jį užmaskuoti. Kaži, ar pačiam autoriui būtų įdomi mergina plaukuotomis kojomis, juodais ūsiukais panosėje, prižėlusiomis pažastimis ir išsišakojusiais plaukų galais, nes natūralumas veža!
Prisimenant dar vieną jo išsakytą mintį, man tikrai niekur neteko skaityti, kad sveikas kūnas yra perkaręs nuo lieknumo – niekada nebuvau visiškai liekna, tiesiog neteko skųstis antsvoriu (išskyrus kelis per du nėštumus priaugusius kilogramus, kurie taisyklingai maitinantis nukrenta savaime). Pritariu jam tik dėl vieno, kad lieknumo kultas įsišaknijęs pasaulyje, tačiau vis dažniau pastebiu, kad į perkarusių gražuolių vietas stoja sveikai atrodančios moterys ir merginos, ir paneigdama Doncees teiginį, kad nėra nė vienos sveikai atrodančios laidų vedėjos, kaip pavyzdį paminėsiu bent pora – LNK – Inga Norkutė ir TV3 Rūta Janutienė, pagalvojus galima būtų prisiminti ir dar daugiau, bet manau, kad užteks ir tiek.
Septinta vieta – šiuolaikinė mada. Nemanau, kad žmogus, kuris nė nežino kas yra mada ir kuo aukštoji mada skiriasi nuo tos, kurios vaikomės gatvėje, gali kalbėti šia tema. Doncee, pirmiausia noriu tau pasakyti, kad dauguma dizainerių sukurtų drabužių yra meno kūriniai ir nėra skirti vilkėti gatvėje, pobūvyje ar dar kur kitus – jie demonstruojami ant podiumo ir leidžia įsijausti į kūrėjo frantazijas, jomis gėrėtis ar stebėtis.
Tie drabužiai, kurie kuriami nešiojimui – net ir jūsų, pone Doncee, nutampytas megztinis, taip pat yra sukurti dizainerių, kurie gal nėra tokie nusipelnę, kad ant drabužių būtų siuvamos etiketės su jų vardais. Jie slepiasi po mados namų ar drabužių siūvyklų pavadinimais. Gyvenime mada turi būti derinama su stiliumi ir suprantantis tai žmogus niekada nesivilks madingo drabužio, jei su juo jaučiasi prastai ir pats sau nepatinka. Svarbiausia, apsivilkus drabužį, priderinus aksesuarus, ar batus, su jais žmogus turi jaustis laisvai ir patogiai, nejausti diskomforto.
Dar užkliuvo mintis apie firmines parduotuves ir teiginys, kad drabužio iš tokios parduotuvės ir turgaus, skiriasi tik kaina. Aš gi norėčiau pasakyti, kad jei tokioje „firminėje“ parduotuvėjes įsigyji prekę, už tokią pat kainą kaip turguje, tai gali būti, kad jos kokybė bus netgi prastesnė, bet jei kaina skiriasi net keliais šimtais litų, tai galiu garantuoti, kad net tokio pat modelio džinsų kokybė skirsis kaip diena nuo nakties, nes pigi klastotė pigi yra ne todėl, kad ji parduodama turguje, o todėl, kad gaminama iš pigios medžiagos. Kaip žinia, kas pigu, retai kada yra kokybiška – dar mūsų senoliai sakydavo: „Taupus moka du kartus“.
Šešta vieta – šiuolaikinė muzika. Daug šia tema nekomentuosiu. Tik priminsiu, kad savo laiku buvo nušvilptas ir Mocartas, kūręs tų laikų šiuolaikinę muziką, o M. Džeksono (taip jo pavardė rašosi lietuviškai) muzika Lietuvoje atgimė tik po skandalingos atlikėjo ir kūrėjo mirties, lygiai ta pati istorija ir su Vytautu Kernagiu.
Penkta vieta – šiuolaikinė animacija. Doncee peikia tokius animacijos kūrinius kaip „Pietų parkas“, „Šeimos bičas“ ir „Simpsonai“, bet juk šie yra skirti visai ne pypliams, o suaugusiąjai žiūrovų auditorijai. Iš jų vieninteliai „Simpsonai“ rodomi vaikams prieinamu laiku, nes tarp paviršutiniško siužeto, kuris sukelia juoką visiems, tik suaugęs ir mąstantis žmogus ten gali dar ir šiokią tokią prasmę įžvelgti.
Iš pasisakymo supratau, kad p. Doncee, ko gero, neturi vaikų, nes kitaip tikrai žinotų tokius teigiamų emocijų ir gilios minties pilnus šiuolaikinės animacijos produktus, kaip pvz., mano sūnelio 3 kartus per dieną žiūrimi „Ratai“. Dar yra aibė panašių – „Ledynmetis“, „Anapus tvoros“, „Medžioklės sezonas atidarytas“ ir dar daugybė kitų. Šiandien kaip tik TV3 rodė „Tarzaną“. Tiesiog manau, kad visų tėvų pareiga yra patiems pasirūpinti ir atrinkti informaciją, kurią per televiziją gali gauti vaikas.
Ketvirtoji vieta – klubai. Nežinau, kodėl Doncee pyksta ir ant šių pasilinksminimo vietų. Kiekvienas turi teisę palikęs įtampą ir mintį apie nesėkmes darbe ar asmeniniame gyvenime tiesiog nueiti ir atsipalaiduoti – išgerti taurę kažkokio gėrimo, pabendrauti, pašokti...
Kas nutiktų, jei kiekvienas atsipalaiduotų savo namuose, tokiu garsu, kaip klube, pasileidęs kompaktinę plokštelę su šiuolaikine šokių muzika? Tikriausiai p. Doncee pats pirmas skambintų 112 ir prašytų nuraminti įsisiautėjusį kaimyną? Klubai, kaip ir barai ar restoranai yra sukurti ne tik tam, kad tiesiog „kaltų pinigą“, bet ir tam, kad tokie kaip jūs, p. Doncee, o ir dar daugybė kitų žmonių, kad ir aš su savo mažučiais, galėtume ramiai leisti savaitgalius savo namuose, nedaužydai kaimynams į sienas, lubas ar grindis. O jei jau kažkas įsigeidė muštynių, tai tada ir į klubą nebūtina eiti – jei bėdos ieškosi, ją rasi visur.
Trečioji vieta – kosmetika. Prisipažinsiu, nepaisant mano anksčiau aprašytos natūralios palaukų spalvos, šiuo metu esu šešėliais padažytais vokais ir tušu paryškintomis blakstienomis. Manau, kad kiekviena moteris turi rūpintis savo grožiu, ar bent jau tvarkinga išvaizda. Jei iš gamtos turėčiau tankias juodas blakstienas, tušas šiuo metu ilsėtųsi, bet, deja, taip nėra. Jei kosmetika leidžia paryškinti tai, kas gražu, ar paslėpti, kas ne – kodėl tuo nepasinaudoti?
O ir pačiam Donceei, vargu ar pavyktų rasti merginą nenaudojant dezodoranto pažastims, šampūno, muilo ar skutimosi putų – visa tai taip pat kosmetika.
Antroji vieta – alkoholis. Stiprieji gėrimai niekada nebuvo skirti tam, kad nusigertum iki žemės graibymo. Jei ragaujama su saiku, tai nieko blogo nematau. Juk net per Paskutinę vakarienę ne vanduo, o vynas buvo geriamas, net kunigai per mišias gerklę vynu skalauja! Ne alkoholį naikinti reikia, o gėrimo kultūros mokytis.
Pirmoji vieta – „Simpsonai“. P. Doncee, jei jau gavo šis animacijos kūrinys tiek apdovanojimų, vadinasi bent jau vieno iš jų buvo vertas. Jūsų paties trumparegiškumas trukdo pastebėti ir perskatyti žinią, kurią šis filmukas nori pranešti. Taip – jis pilnas kraštutinumų, ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi, jei jūs nesate toks, kaip Homeris Simpsonas, bet tos išgalvotos šeimos gyvenime patiriami nuotykiai kartais yra tokie artimi kiekvienam iš mūsų...
Žodžiu, nemanau, kad galima peikti tai, ko nesuprantate. Pabandykite kada paieškoti prasmės tose pusvalandžio trukmės pakvaišusios šeimos gyvenimo akimirkose.
Na štai ir baigėsi dešimtukas. Pabaigai, kiekvienam ištvėrusiam ir perskaičiusiam iki galo, noriu palinkėti prieš smerkiant kažką pagalvoti dar kartą ir paieškoti gerosios pusės, o Donceei - ačiū už įkvėpimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!