Dalyvių amžius - jauni ir „širdyje jauni“. Stovyklos dalyviai talkina ir Lietuvos tarmių atlaso rengėjams, rinkdami kalbinius faktus Dieveniškių parapijoje. Stovyklos pabaigoje numatytas įgytas žinias, įgūdžius apibendrinantis ir įvertinantis egzaminas.
Projektas „Mūsų šaknys - baltai“ įaudrino pigių sensacijų medžiotojus, kurstančius nesantaiką tarp ramių ir sveikai mąstančių Pietryčių Lietuvos gyventojų ir bendrai tarp visos Lietuvos piliečių. Į visas puses mėtomos etiketės „radikalai“, „nacionalistai“, „ekstremistai“, „nacistai“ ir pan., veiklos pobūdžiui prisegtas politinės pakraipos šleifas, o DELFI portalo tendencingi straipsniai šia tema - jau su arti tūkstantiniais komentarais. Neatsilieka ir „Lietuvos ryto“ televizija, kai kurios radijo stotys su „rūgščiomis žiniomis“, iš paskos klibinkščiuoja „Vesti Šalči“ (Nr.57/2011-07-29).
„Sugedusio telefono“ principu iškraipyti tikrovės atspindžiai neliudija to kas iš tiesų vyksta liepos 27-31 dienomis Dieveniškėse, o tik aistrina toli nuo įvykių centro esančius politikuoti mėgstančius Lietuvos piliečius, tiek eilinius, tiek valdžioje esančius. O baltų kultūros besimokančiuosius čia ir dabar, stovykloje „Mūsų šaknys – baltai“, įtraukia veiklų įvairovė, bendravimo ir atradimų džiaugsmai.
Dienotvarkėje – pynimas, verpimas, siuvimas, audimas, iškylos, poezija, kinas, latvių kalbos pamokos, karybos rekonstrukcija, sutartinių mokslas – tik spėk suktis... Tie, kurie čia, Dieveniškėse, nuolat ir nuo seno gyvena - save laiko vietiniais. Tiek atostogaujantis jaunimas iš Dieveniškėse esančių dviejų vidurinių ir profesinės mokyklų, studentai dieveniškiečiai ir poškoniečiai bei šalčininkiečiai, tiek jų tėvai ir kiti vietos bendruomenės nariai nesupranta, kuo piktinasi žiniasklaida, dėl ko aikčioja ir gąsdinasi politikieriai. Jie klausia – ar tai mes keliame pavojų, ar tai mūsų vaikai, ar tai jų draugai kelia pavojų vieni kitiems? Juk tarp stovyklaujančių yra ir jaunimas pavardėmis nelietuviškomis galūnėmis, tokių, kurių šeimos kalba – ne lietuvių. Jiems stovykloje jauku ir nekeista, kad viena iš vidaus taisyklių – nekalbėti slaviškai ar germaniškai. Nuostata stovyklaujant susikalbėti lietuviškai ir latviškai atvira ir tvirta – norint išmokti, reikia vartoti (o stovykla – baltiško pobūdžio. Juk ir įsirašius į populiariomis visoje Europoje tapusias anglų kalbos mokomąsias stovyklas kalbame tik ta kalba, kuria norime išmokti susikalbėti...).
Praplovimo muilu burnos pavartojus keiksmažodžius procedūros kaip bausmės įrašymas į stovyklos drausmės kodeksą – alegorinis ir žaismingas. Tai būdinga jaunimo sambūriams. Pati gi stovyklos organizavimo metodika – demokratinė, tad, kam nepriimtinos taisyklės – nedalyvauja, o sutikę dalyvauti – išbando save laikantis susitarimų. Ne mažiau juk sunki kai kuriems paaugliams yra priesaika paklusti ir kitoms drausmę - rūkymą, teritorijos laikymąsi, ramybės laiką ir pan. - reglamentuojančioms taisyklėms.
Stovyklos idėja nudžiugino palaikančiąsias vietos institucijas – pasiilgome veiklaus, atsakingo, susipratusio jaunimo, sumaniai patiems sau vadovaujančio, gebančio suburti bendraminčius pozityvia, o ne destruktyviai veiklai. Tiek Dieveniškių pasienio užkarda su vadu Remigijum Švelnia, tiek Dieveniškių girininkija, tiek parapiją ganantis Domas Valančiauskas, kaip ir Šalčininkų Policijos komisariato bei Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos bei Šalčininkų 11-osios Šaulių kuopos atstovai atidarymo metu džiaugėsi tapatumo su valstybe ir jos ištakomis ieškančiais jaunaisiais Lietuvos ir Latvijos piliečiais.
Vertingu lingvistiniu paveldu – dieveniškiečių šnekta - susirūpinę profesoriai kalbininkai Alvydas Butkus ir Kazimieras Garšva kvietė jaunimą įsijungti į tarmių atlaso kūrimą. Pagarbą Lietuvos valstybinei vėliavai atidarymo metu atidavę uniformuoti pareigūnai pakluso savo pareigai. Atidaryme dalyvavo ir žiniasklaidos atstovai. Deja, nors matė ir girdėjo tiek, kiek ir mes, vadino tai kitaip... t.y. pravardžiavo ir tomis pravardėmis gąsdino save bei Lietuvą.
Žodžio ir nuomonės laisvė, žinoma, tegyvuoja, tačiau pareiga atsakyti už šmeižtą yra privaloma tiek institucijai, tiek asmeniui. Visų dalyvių vardu apgailestaujame, kaip ir premjeras A. Kubilius, dėl įvykių Norvegijoje, ir džiaugiamės, kad, ačiū Dievui, panašių į juos socialinių sutrikimų požymių nei Lietuvoje, nei Dieveniškėse nėra.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!