Mano misija – esu stovyklos organizatorius keturioms sesijoms po septynetą dienų. Žinau, kad bus kolegų ir kad mano užduotis stovykloje kasdien vesti seminarus Lietuvos gabiems vaikams (atrinktos projekte mokyklos – geriausios Lietuvos gimnazijos) verslumo tematika.
Kadangi su sąvoka „stovyklos organizatorius“ buvau susidūręs tik skaitydamas dokumentus, tai nusiteikiau, kad bus labai daug laisvo laiko puikioje vietoje prie Vištyčio ežero (apsistojome stovyklavietėje „Pušelė“ – aš gi pravesiu užsiėmimus ir laisvas sau su savo knygų, filmų ir svajonių pasauliu... aš pasirinkau šiemet tokias atostogas).
Tik atvykus pačią pirmą dieną, kai mus pasitiko permainingas oras, aš net neįtariau, kad čia aš spėsiu perskaityti vienos iš atsivežtų aštuonių knygų 13 puslapių ir peržiūrėti vieną iš 30-ies turimų filmų. Aš neįtariau, kad po šių atostogų aš grįžęs namo išmiegosiu 36 valandas. Lygiai taip pat neturėjau nei menkiausio įtarimo, kad šios 28 dienos pakeis mano požiūrį į Lietuvos mokytojus, mokinius, kolegas, stovyklos organizatoriaus darbą ir dar kartelį sustiprins manyje tikėjimą šviesia Lietuvos ateitimi.
Pirmos dienos ir „Vištyčio Respublikos“ atsiradimas
Būsiu atviras, atvykimas ir pirmosios valandos nežadėjo nieko tokio įspūdingo. Oras prastokas, gyvenimo sąlygos irgi neypatingos, vaikų, mokytojų ir tėvelių tiesiog daug, o su projekto partneriais „Nacionaline moksleivių akademija“ apsikeitėme keliais nemaloniais laiškais prieš atvykstant, ir baisiausia kas mūsų laukia – tai didžiulė nežinomybė – visi organizatoriai yra jauni, gabūs, atsakingi savo sričių profesionalai, komunikabilūs, draugiški ir... neturintys stovyklų organizavimo patirties.
Atidarymo metu dar sužinojau, kad ir vaikai, mokytojai ir tėveliai čia važiavo, kuriems ne tiek jau ir terūpi tas verslas arba verslumas. Na ką, bet gi gyventi ir bendrauti teks - sau pagalvojau, ir pradėjom savo darbą.
Jau pirmąjį vakarą po kolegų iš „Nacionalinės moksleivių akademijos“ surengtų susipažinimo žaidimų mano kolegė Silvinija Simonaitytė ir aš pristatėme didįjį visą stovyklą lydėsiantį žaidimą „Valstybės gyvenimo simuliacija“, kuris netrukus pavirto „Vištyčio Respublika“. Kiekvienas iš stovyklos dalyvių gavo vaidmenis, atitinkančius realiame valstybės gyvenime esančius vaidmenis – politikas, sąžiningas ir nesąžiningas verslininkas, teisėjas, advokatas, bankininkas, investuotojas, vartotojas (mokytojų pamiltas vaidmuo), žurnalistas, vadybininkas, nusikaltėlis, anarchistas. Kiekvienas iš dalyvių gavo po 300 vištyčių ir sužinojo žaidimo tikslą – stovyklos (sesijos) pabaigoje laimės tas, kuris atneš daugiausiai Vištyčių, taip pat tas, kuris gaus daugiausiai balų iš lektorių už aktyvumą seminarų, žaidimų ir užsiėmimų metu.
Tik pasidalinus vaidmenimis neturėjome laisvos minutės įkvėpti oro nuo užplūdusių klausimų iš moksleivių, ką vienokia ar kitokia profesija reiškia ir ką šie žmonės gyvenime daro. Sutarėme, kad konsultuotis vienokiais ar kitokiais klausimais galima su mumis visą parą. Ir tai prasidėjo – aistros, emocijos, azartas ir neapsakomai žaibiška „Vištyčio Respublikos“ evoliucija.
Gyvenimas „Vištyčio Respublikoje“
Galiu drąsiai teigti, kad gyvenimas nuo pat pirmų dienų „Vištyčio Respublikoje“ pradėjo kunkuliuoti visą parą. Kiekvieną rytą po pusryčių stovyklos dalyviai eidavo į paskaitas, popiet turėdavo įvairius užsiėmimus ir žaidimus, vakarais buvo mokytojų organizuojami bei vedami vakarai, bei pačių moksleivių iniciatyvos.
Visą laiką nuo pat pirmųjų dienų stovykloje vyko aktyvus naktinis gyvenimas - laužai, šokiai, zefyriukai, dešrelės, pokeris ir stalo žaidimai, anekdotai ir juokai, naktiniai verslo susitarimai ar pasiruošimai kitos dienos paskaitų užduotims. Labiausiai naktį žavėdavo viename ar kitame namuke vykstantis šurmulys jau tekant saulutei – namuko šeimininkai ir svečiai svarstydavo, kada jau eiti miegoti ir kurią naktį skirti išsimiegojimui.
Vienas įdomesnių prisiminimų yra, kai užeinu aš pas moksleives, kurios pasivadino „Burundukai“, 4 valandą nakties, ir klausiu „Ką veikiat?“ bei išgirstu atsakymą „Eisim miegot, nes paskaičiavom, kad šiąnakt reikia išsimiegoti, kad kitom naktim vėl būtume aktyvios“.
Pasidalinsiu darbotvarkės dalimi – pusryčiai 8:30. Nei vaikai, nei mokytojai, nei stovyklos organizatoriai nenorėjo praleisti kažko įdomaus, todėl tekdavo dažnai per rytinę paskaitą stebėti, kaip moksleivis iš paskutiniųjų stengiasi išklausyti, ką aš arba mano kolegė iš „Jaunimo verslo klubo“ kalbame su jais. Vieną kartą man paklausus moksleivio „Kodėl tu čia kankiniesi, juk aš leidžiu neateiti į savo užsiėmimus?“ išgirdau atsakymą, kuris tikrai privertė nusišypsoti ir lūpomis ir širdimi „Bet juk labai įdomu, o aš užsimerkęs, man tiesiai į pasąmonę patenka informacija“.
Per 28 dienas „Vištyčio Respublikoje“ apsigyveno keturios kartos:
- Vištyčio „Vikingai“;
- Vištyčio „Ereliai“;
- Vištyčio „Nerealieji“;
- Vištyčio „Lunatikai“.
Dabar, jau grįžęs namo, kartas nuo karto per „Facebook“ sulaukiu klausimų iš vienos ar kitos kartos gyventojų „Kuri grupė geriausia?“. Negaliu atsakyti nei jiems, nei Jums, nei sau. Čia kaip tėčio klausiantys vaikai – kuris iš mūsų geriausias. Visi geriausi, visi su savais ypatumais, visi su savais veidais ir visus myliu.
Per šias keturias „Respublikos“ gyvavimo savaites galėjau stebėti unikalią vaikų drąsą ir neišpasakytą išradingumą. Kiekvienoje kartoje buvo stiprūs ir labai puikiai mokytojos Dianos Rakevičiūtės išmokyti žurnalistai, kurie mums kiekvieną vakarą transliuodavo žinias.
Paskutinėje sesijoje žurnalistai net susiskirstė į dvi dalis ir turėjome kasryt rytinį laikraštuką ir vakaro TV naujienas. „Vištyčio Respublikoje“ visad vyko atkakli verslininkų kova – buvo apmokestinti dušai, teikiamos būrimo, masažų, viešųjų ryšių paslaugos, galėjome mokytis Lindihopo, Salsos ir kitų šokių, gitaros pamokų, galima buvo pasinaudoti viešųjų ryšių paslaugomis pagerinant savo įvaizdį ar siekiant gauti patikusios merginos/vaikino telefono numerį, kreiptis į advokatus nagrinėjant teismo bylas, užsisakyti muzikos grupių pasirodymus sau ar draugams.
Vienas labiausiai įžvalgių verslininkų, siekdamas tapti nugalėtoju ir surinkti kuo daugiau vištyčių, net pasiūlė paslaugą „pusryčiai į lovą“, kuria labai mielai pasinaudojo mokytojos. Verslininkai netgi sugalvojo, kaip užsidirbti iš pirties organizavimo – juk malkas reikėjo kirsti kažkam, o į pirtį norėjo nueiti visi.
Per „Respublikos“ gyvavimo laikotarpį buvo iškeltos bylos ir vagims ir mokytojoms ir net stovyklos organizatorei. Atskirą pagyrimą norėčiau išsakyti ir mūsų „Respublikos“ politikams. Per keturias savaites mūsų bendruomenė tapo visiškai civilizuota „Vištyčio Respublika“, turinti savo vėliavą, herbą, antspaudą, pašto ženklą, himną ir tautinį šokį.
Stovyklos metu stengėmės perteikti principo „visi skirtingi – visi lygūs“ idėją. Nuo pat atvykimo mes visi (organizatoriai, mokytojai, moksleiviai ir tėveliai) drauge sudarinėjome taisykles, kurių laikėmės. Tos taisyklės tapo mūsų „Respublikos“ įstatymais, kurių privalėjome laikytis visi iki vieno – šypsotis, sveikintis, nevėluoti, gerbti vieni kitus ir panašiai.
Apie įstatymų galiojimą kiekvienam galėtų patvirtinti faktas, kad už pavėlavimus „šešių taisyklė“ (daryti pritūpimus, kol salė suskaičiuos iki septynių, o salė „pakimba“ ties šešiais) buvo taikoma ir kitiems organizatoriams, ir šio teksto autoriui. Lygybei tarp visų pasitarnavo ir visų kartu (organizatorių, tėvelių, mokytojų ir moksleivių) draugiškai žaidžiamas „Killer‘is“. Šio žaidimo esmė yra užmušti auką (pabučiuoti į veido arba kaklo sritį), kai nemato kiti gyvi žaidimo dalyviai.
„Vištyčio Respublikos“ gyventojai dalyvavo ir daugybėje paskaitų ir seminarų, kurių metu susipažino su verslo formomis, kas tai yra verslas apskritai. Taip pat mokėsi debatuoti, lipo ant kėdės kalbėti prieš auditoriją, atlikinėjo „Mano hobis – mano verslas“ komandines užduotis ir darė pristatymus, klausėsi, iš kur atsiranda verslo idėjos ir kur gauti pinigų verslo idėjoms įgyvendinti bei kartu su manimi pildė savo svajonių dienoraštį.
Stovykloje apsilankė ir ryškių svečių, iš kurių labiausiai norėčiau išskirti keletą – KTU gimnazijos direktorių Bronislovą Burgį, kuris gali patikti, gali nepatikti, bet abejingų tikrai nepalieka (aš tikrai džiaugiuosi turėjęs galimybę paklausyti šio žmogaus vedamos paskaitos) ir Vytautą Mikalajuną – asociacijos „Jaunimo verslo klubas“ vieną iš steigėjų, žurnalo „Investuok“ vieną iš leidėjų ir aktyvų bei energingą verslininką, kuris daugelį sužavėjo savo atvirumu ir konkretumu.
Neapsakomai energingi moksleiviai buvo „Nacionalinės moksleivių akademijos“ organizuojamuosiuose susipažinimo, komandos formavimo ir orientaciniuose žaidimuose bei žygiuose. Manau, visi labai ilgam atsimins vieno iš kartu su „Nacionaline moksleivių akademija“ atvykusio stovyklos organizatoriaus Igno Jurčiukonio šūkį prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo „Mūsų stalas sveikina Jūsų stalą“, o aš asmeniškai už išmoktą daryti „Žaibą“.
Bene visos kartos suorganizavo neapsakomus „Talentų vakarus“, kuriuose buvo galima išvysti ir talentingų šokėjų, muzikantų, pasakorių, humoristų ir tarmiškai kalbančių talentų. Įspūdį paliko ir mokytojų organizuoti vakarai ir moksleivių iniciatyvos. Tarp moksleivių buvo ir profesionaliai stalo tenisą žaidžiančių moksleivių, iš kurių galėjau pasimokyti ir aš šiek tiek.
Sausa statistika
„Vištyčio Respublikos“ gyventojai – 4 kartos po vidutiniškai 55 dalyvius.
„Vištyčio Respublikos“ plotas – 5,2 Ha.
“Vištyčio Respublikos“ krituliai – apie 30 proc. ašarojančių iš kiekvienos kartos išvykstant.
„Vištyčio Respublikos“ gyvavimo periodas – 2011 m. birželio 26 – liepos 24 dienos.
Vidutiniškai miegotą per parą valandų – 3 – 4 val.
Emocija
Nežinau, kiek daug galėjau duoti aš šiems vaikams. Nežinau ir ar aš, ir mano kolegos buvome šiems vaikams taip reikalingi, kaip dabar suprantu, kaip buvo reikalingi jie man. Žinau tik keletą dalykų tikrai.
Aš, kaip „Jaunimo verslo klubo“ narys, esu neapsakomai laimingas už tai, kad prieš metus nusprendėme kartu su Lietuvos verslo konfederacija dalyvauti projekte. Esu neapsakomai laimingas susipažinęs su „Nacionaline moksleiviu akademija“ ir šauniais jos vadovukais. Esu neapsakomai laimingas, kad teko garbė dirbti kartu su puikiais žmonėmis ir noriu tikėti ateities draugais ir gyvenime: Agne, Silvinija, Lina, Ignu, Toma, Aušra, Daina, Vaida, Vytautu, Evelina, Diana, Aušrine, Pauliumi.
Aš, kaip žmogus, supratau, kokį svarbų ir atsakingą darbą dirbą mokytojos ir mokytojai. Ypatingai tie, kurie supranta, kad būti mokytoju yra darbas 24 valandas per parą o ne 8. Man reikėjo sugrįžti atgal į Vilnių ir išgirsti, mano nuomone, absurdišką klausimą: „tai kokio velnio tu su tais vaikais tiek laiko praleisdavai, jeigu darbas tik 4 val. per dieną?“. Tam, kad suprasčiau, kaip mes nuvertiname mokytojų darbą. Juk mokykloje mokytojai, kurie yra tikrieji mokytojai, norintys padėti savo mokiniams, visus metus gyvena gyvenimą kartu su vaikais ir jų tėveliais, o man tereikėjo tik 28 dienas.
Aš patyriau, kad gyvenime aš galiu kartu su kolegomis labai greitai mokytis. Mums kasdien reikėjo suprasti kažką naujo ir nebekartoti klaidos kitą dieną. Kolektyve, kur visi yra skirtingi, bet moka kalbėtis ir klausytis vieni kitų, nėra neišsprendžiamų rūpesčių ir problemų. Labiausiai smagu dėl to, kad kiekvienas iš mūsų – organizatorių, norėjome pasiekti mūsų bendrą tikslą – atiduoti dalelę savęs tikriausiai bene geriausiai dalelei Lietuvos ateities.
Aš šypsausi ir šiek tiek ašaroja akys. Gal todėl, kad yra puse penkių ryto, o gal dėl kitos priežasties... aš tikrai labiausiai ilgiuosi visų „Vištyčio Respublikos“ gyventojų - tiek didelių, tiek ir mažų. Aš turėjau galimybę šią vasara pailsėti nuo beprasmių kriminalinių naujienų, pesimistiško požiūrio į gyvenimą, intensyvių derybų versle ir darbe, kasdieninių užsakomųjų politinių straipsnių ir naujienų, tuščio gyvenimo propaguotojų ir... pasinerti į gyvenimą kartu su moksleiviais.
Ten, kur dar svajonės nesudarkytos, ten, kur dar energijos daug, ten, kur akyse dar žiba aistra gyventi, pažinti, džiaugtis ir net aistra nusiminti. Aš tikrai buvau pamiršęs, kaip daug iš gyvenimo aš norėjau ir kiek daug aš jau turiu, bet pakako pamatyti tą drąsą ir jaunatvišką energiją kitų akyse ir aš supratau, kad aš taip pat gyvenu. Gyvenu ir džiaugiuosi gyvenimu. Ačiū Jums, „Vištyčio Respublika“ ir jos piliečiai!
--
Kokie dalykai būtini nepamirštamoms atostogoms? Rašykite apie savo nepamirštamas atostogas, kokie dalykai buvo svarbiausi ir laimėkite savaitgalį dviems SPA viešbutyje „Belvilis“. Konkurso sąlygas rasite čia.