- Kaip Jus pasitinka vietos gyventojai?

Ieva: Atskiruose miesteliuose situacija yra skirtinga, bet vietos valdžia dažniausiai žiūri gana teigiamai. Kuo mažesnis miestelis, tuo aktyviau sutinka žmonės, nes ten tiesiog yra mažiau veiklos, mažiau renginių. Kai nuvažiuoji į Druskininkus, vasarą renginių ten yra gausu ir galbūt žmonės ne taip noriai reaguoja. O mažesniuose miesteliuose sutinka tikrai draugiškai.  

Aistė Marija: Kuo mažesnis miestelis, tuo lengviau atrasti, suburti bendruomenę. Šiltai mus pasitiko Šalčininkai, Eišiškės, Ukmergė bei Daniūnai. Juose yra nedidelės, veiklios ir darbingos žmonių bendrijos.

Viktorija: Labai gerai, visi labai džiaugiasi, nori bendrauti. Aišku, ne visą laiką žmonės būna įspėti, kad mes atvažiuojam, tačiau, kai žmonės būna įspėti, visi labai nuoširdžiai pasitinka.

- Ką labiausiai jie norėtų keisti savo mieste ir apskritai Lietuvoje?

Ieva: Dažnai žmonės yra nusivylę savo miesteliu. Jaunimas kalbėdavo apie emigraciją. Reikia keisti požiūrį į žmogų, reikia daugiau pagarbos žmogui, keisti auklėjimą, švietimą šeimose. Nemaža dalis žmonių pasidžiaugė progresu, kuris įvyko po įstojimo į Europos Sąjungą, pasidžiaugė, kad tvarkosi miesteliai. Mes patys džiaugėmės, kad sutikom nemažai jaunuolių, kurie po studijų norėtų sugrįžti į savo miestelį ir ten kažkuo užsiimti ar kurti verslą.

Aistė Marija: Kiekvienas gyventojas žiūri iš savo varpinės. Kažkam trūksta šiukšliadėžių, kažkas norėtų, kad būtų daugiau pilietinio ugdymo pamokų, kitiem trūksta lėšų, finansavimo sporto sistemai, tarkime, Daniūnuose kompanija žmonių parašė projektą, kad jie nori tinklinio aikštelės, jie laimėjo ir dabar pasistatys tinklinio aikštelę. Jie labai norėtų padaryti Daniūnus seniūnijos sporto centru. Ir jie to siekia. Ukmergė nori susitvarkyti visą aplinką, suoliukus, apšvietimą, susisiekimą, transportą. Kiekviename miestelyje atsakymai skirtingi.

Viktorija: Žmonėms norisi keisti valdžią, tiek seni, tiek jauni žmonės nori emigruoti. Turėtume susimąstyti ir kažką keisti, jeigu norime, kad žmonės neemigruotų.

- Kokią Lietuvą diskusijų dalyviai įsivaizduoja po 20 metų?

Ieva: Įsivaizduoja įvairiai: optimistai – kaip pakankamai pažangią, perspektyvią šalį su aukštos kvalifikacijos darbuotojais, dideliais pasiekimais, atsigaunančia ekonomika, geresniu gyvenimu nei dabar; kiti nebuvo tokie optimistiški, nesitikėjo pagerėjimo, minėjo vis didėjančius emigracijos mastus, Lietuvą matė kaip senukų šalį.

Aistė Marija: Neemigravusią ir nemonopolizuotą Lietuvą, kurioje galima gyventi ir pragyventi, gauti norimą darbą.

Viktorija: Vieni įsivaizduoja, kad viskas pasikeis ir viskas bus labai gerai, žmonės neemigruos ir darbų bus daug, baigsis krizė. Kiti įsivaizduoja, kad po 20 metų Lietuvoje neliks jaunimo, visi bus emigravę, o Lietuva žlugs.

- Ar, susipažinus su strategijos projektu, pasikeičia žmonių nuotaikos ir atsiranda daugiau tikėjimo, kad galima visiems kartu sukurti geresnę šalies ateitį?

Ieva: Taip. Kuo mes iš tikrųjų labai džiaugiamės, koks ir buvo mūsų tikslas, tai užmegzti tą ryšį, dialogą su gyventojais, parodyti, kad viskas yra jų rankose, kad kiek jie patys bus iniciatyvūs, kiek jie įdės pastangų ir darbo ir kiek patys bus nuoširdūs ir tikės ta gražios ir ekonomiškai stabilios šalies idėja, kiek jie patys stengsis, tiek ir turės. Manom, kad mums tikrai pavyko pristatyti strategiją, aptarti temas: sumanią valdžią, sumanią ekonomiką, sumanią visuomenę. Iš tikrųjų daugiausia būdavo diskusijų apie visuomenę. Piliečiai pateikė įvairių siūlymų – manome, kad paskatinome žmones tiesiog rodyti daugiau iniciatyvos.

Aistė Marija: Tikrai taip. Iš pradžių žmonės į diskusiją ateina kiek pasimetę, nusiteikę pesimistiškai, tačiau diskusijos pabaigoje visi labai šiltai ir nuoširdžiai kalba ir sako, kad jie tiki, jog bus geriau.

Viktorija: Taip, tikrai pasikeičia. Mes bandom įtikinti, kad ta strategija yra geras pavyzdys mums, kad mes turime kažką keisti visi kartu, ir tada žmonės tikrai susimąsto, kad reikia kažką pradėti keisti nuo savęs.

- Kokius geruosius darbus jau atlikote projekto „Misija Lietuva 2030“ metu?

Ieva: Nemenčinėje tiesiog tvarkėme aplinką aplink kelis tvenkinius, Pabradėje prie cerkvės nudažėme medinį aukštą kryžių, pastatytą tremtiniams atminti, Druskininkuose prie neįgaliųjų savarankiško gyvenimo centro sodinome gėlių sodinukus.

Aistė Marija: Tvarkėme kapines, žydų monumentus. Ko miestas paprašo, tą mes ir padarome, nes patys negalime spręsti, ko miesteliui reikia.

Viktorija: Kiekviename aplankytame mieste atlikome po gerąjį darbą. Pavyzdžiui, Baltojoj Vokėj mes visi kartu padarėme plakatą - protestą prieš jaunimo alkoholizmą, nes pas juos buvo labai aktuali ši tema. Padarėme plakatus ir užklijavome tose vietose, kur dažniausiai jaunimas geria.

- Gal buvo koks ypatingas nuotykis/potyris kelionės metu?

Ieva: Iš tikrųjų tų nuotykių kiekviename miestelyje buvo vis kitokių. Kažkokį vieną išskirti būtų sunku. Galbūt įdomiausia buvo tai, kad būdami kai kuriuose miesteliuose dvi dienas, antrą dieną eidami miesteliu, mes jau turėjome draugų, su kuriais pirmą dieną diskutavome. Jautėmės kaip vietiniai, įvyko įsiliejimas į bendruomenę, ir tai kėlė nuostabą.  

Aistė Marija: Smagu prisiminti viską. Visa kelionė yra vienas didelis ir smagus nuotykis, kuriame nutinka visko. Vienas smagiausių įvykių buvo Daniūnuose, kai Daniūnų kompanija mus pasikvietė vakaroti, užkūrė pirtį ir priėmė mus šiltai. Tai buvo diskusija, trukusi apie 10 valandų.  

Viktorija: Kiekviename mieste kažkas smagaus, kažkas svarbaus buvo nutikę. Pavyzdžiui, kai nuvažiavome į Visaginą, mus pasitiko organizuotai, nuėjome ir pakalbėjome su vicemere, tai buvo labai malonu.