Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.“
(Salomėja Nėris)
Brandos egzaminų karštinei pasibaigus, rezultatams nugriaudėjus, išleistuvių valsą atšokęs jaunimas susimąsto: „Ką aš veiksiu toliau?“. Kol vieni ramiai kaupiasi naujai pradžiai Lietuvos universitetuose, kiti - kraunasi lagaminus ir kyla į kovą už savo svajones kitame pasaulio krašte.
Dėl savo sprendimo nesigaili
„Sumanymą išvykti iš Lietuvos svarsčiau labai ilgai, tai man kainavo daug: pykčiai su artimiausiais žmonėmis, nerimas, kad jie manęs nesupranta ir nepalaiko. Neslėpsiu, dėl mano pasirinkimo gan smarkiai buvo ištuštintos ir tėvų kišenės, vis dėlto, ne taip paprasta pradėti gyvenimą kažkur toli toli“, - pasakoja Vilnietė Lina, iškart po mokyklos baigimo išvykusi studijuoti į Jungtinę Karalystę.
„Tačiau išvykau, kad galėčiau save realizuoti, Lietuvoje nemačiau jokių perspektyvų, Lietuvos universitetuose neradau nė vienos studijų programos, kuri bent dalinai tenkintų mano poreikius. Tiesiog pasirinkau kelią, kuriuo žengia daugelis abiturientų, nors nemanau, kad jis lengvesnis. Man patinka čia, kur dabar esu: žmonės daug nuoširdesni ir gyvybingesni, dažniau šypsosi ir mažiau dejuoja. Jaučiu, kad į svetimą kultūrą integravausi puikiai ir kol kas nemąstau apie grįžimą namo. Nesijaučiu Tėvynės išdavike ar antipatriote, neslepiu, kad esu lietuvė, ir dažnai mėgstu tai akcentuoti.“
Prabangūs gėrimai ir ilgesys
„Palikti savo šalį ir išsikraustyti svetur kainavo daug ryžto. Sunku skirtis su vaikystės draugais, giminaičiais. Tačiau pirmaisiais mėnesiais Londone jaučiausi lyg rojuj, - prisimena vilnietis Ignas, išvykęs gyventi bei dirbti, - linksmi žmonės, įspūdingi vakarėliai, merginos atsipalaidavusios. Alkoholiniai gėrimai, kuriuos Lietuvoje laikiau prabanga ir ragaudavau tik per šventes, čia tapo kasdienybe. Taip, čia galima užsidirbti pinigų, bet jie neauga ant medžių ir niekas dykai jų nedalija, kaip dauguma čia atvykusių galvoja. Norint kažką turėti, tenka stengtis daug ilgiau nei 12 valandų per parą. Tačiau čia egzistuoja ilgesys, kartais pasidaro sunku, jautiesi atskirtas nuo savojo pasaulio, viskas pradeda erzinti. Daug kartų mintyse spjoviau į viską ir kroviausi lagaminus, bet esu suaugęs ir suprantu, ką pradėjau, turiu užbaigti. Kol esu jaunas, galiu lakstyti po pasaulį, bet žinau, vėliau nutūpsiu Lietuvoje.“
Grįžti neatbaidė nei mokesčiai, nei reformos
„Sprendimas palikti tėvynę man nekainavo beveik nieko, tiesiog iššvaisčiau begalę laiko, per kurį galėjau nuveikti daug prasmingesnių dalykų nei plauti indus mažoje picerijoje. Išbuvau Dubline pusantrų metų ir vos prieš du mėnesius grįžau namo. Visaip stengiausi prisitaikyti, išgyventi tą vadinamąjį „kultūrinį šoką“, tačiau supratau: tai ne man, -pasakoja uteniškė Indrė, - grįžusi jaučiausi lyg žuvis vandeny, visi atrodo tokie savi! Labai pasisekė, nes lengvai radau naują darbą. Suprantu, kad man geriausia būti čia, nors valdžia spaudžia žmones mokesčiais ir reformomis, nors lietuviški orai dažnai varo į depresiją, čia - mano šalis. Žmogus, net ir klajodamas gražiausio pasaulyje kampelio gatvėmis nesijaus taip, kaip vaikščiodamas savo šalies takais.“
Tai tik trys trumpos, nuoširdžios ir tikros jaunimo istorijos, vis dėlto, šis straipsnis nei smerkia, nei kaltina, nei aukština tuos, kurie savų svajonių ieško toli nuo namų.
Mieli abiturientai, linkiu ir jums jų ieškoti, tačiau nesivadovaukite garsiąja Karaliaus Saulės fraze: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“. Prieš išvykdami pagalvokite, o išvykę - neignoruokite ir nesmerkite. Juk gyveni ir niekada nežinai, kada gali tekti sugrįžti atgal.
Dainora Žalpytė