Pirma ir gana opi problema – tai pagarbos nebuvimas. Nelieka pagarbos vyresniam, tėvams, mokytojams, bendraamžiams ir panašiai. Vien tik pažvelgus, kaip jaunimėlis elgiasi su senyvo amžiaus žmonėmis, per nugarą šiurpas nueina. Nebėra jausmo, kad autobuse reikėtų užleisti vietą senesniam žmogui, kad reiktų gerbti ir tausoti jo ramybę ir panašiai.
Turbūt ganėtinai geri pavyzdžiai yra, kada prašo netriukšmauti, o į tokius prašymus yra atsakoma „gražių“ žodžių serija, o kartais ir veiksmais. Bet, manyčiau, teisingi yra vyresnių žmonių komentarai, kad „pienas nuo lūpų nenudžiuvo“. Veiksmai ir žodžiai prieš 70 – 80 metų žmones ne tik yra nepagarbūs, bet ir mažų mažiausia nežmogiški. Tiesiog reiktų susimąstyti, kad kažkada toks likimas gali ištikti ir mus.
Nepagarba mokytojui - mados reikalas
Dar viena nepagarbos rūšis yra elgesys su mokytojais. Manyčiau, kad tai yra tarsi mados reikalas. Turbūt kokius 10 metų jau yra pastebima tendencija, kad pagarba mokytojui ir mokyklai tapo labai minimali. Su mokytoju yra elgiamasi kaip su šiukšle.
Vyrauja nuomonė, kad negerbiami yra mokytojai, kurie nepritampa prie jaunimo. Bet, jei jūs pagalvosite, tai mokytojo pareiga yra išmokyti jauną žmogų dėstomo dalyko, o ne tapti jo draugu. Dažniausiai blogais mokytojais laikomi tie, kurie daug reikalauja, duoda daug namų darbų ir nerašo pažymių už „gražias akis“.
Aišku, su jaunesnio amžiaus mokytojais jaunimas sutaria geriau, bet jeigu yra pajuntama, kad mokytojas lengvai nepasiduoda lengvesniam pažymių gavimui, jis tampa blogas. Nepaneigsime ir to fakto, kad yra mokytojų, kurie specialiai smukdo mokinius, bet tai, manau, daugiau mokinio, negu mokytojo problema. Tokie faktai, kaip psichologinės, o kartais net fizinės patyčios, mokytojus gali padaryti ir nekontroliuojamus.
Kartais tenka girdėti, kad viena ar kita mokytoja yra „nučiuožus“ ar „nupušus“, susimąstai, kiek šiame dalyke yra pačių mokinių „nuopelno“. Tiesiog kažkada pamėginkite pažvelgti iš mokytojų situacijos. Įsivaizduokite, kaip jūs elgtumėtės, jeigu jūsų pamokos metu žaistų su telefonais, šūkautų ar mėtytų lėktuvėlius. Mokytojas niekada netaps tavo priešu, jeigu tu jam parodysi kažkiek pagarbos ir drausmės.
Aš taip pat nebuvau vunderkindas, bet kad ir kaip man nesisekdavo, aš nesusipykau nė su vienu mokytoju ir net po 7 metų sutikęs juos gatvėje, galiu maloniai pasikalbėti. Grįžtant ir papildant senyvo amžiaus žmonių temą, tenka pastebėti, kad nepagarba darosi vis žiauresnė. Aš manau, kad viso to mes galime išvengti keldami kuo mažiau konfliktų, kur jų visiškai nereikia. Galime sakyti, kad seni žmonės nesupranta jaunimo, bet „diskotekų“ rengimas mašinose 10 – 11 valandą vakaro nėra labai būtinas dalykas. Tokie dalykai, kaip užgauliojimas gatvėje ar kieme, taipogi nėra labai būtinas veiksmas.
Kartais mes galime būt nepatenkinti senyvo amžiaus žmonių komentarais, bet reiktų išmokt gerbti kito žmogaus nuomonę. Posakis, kad su metais ateina išmintis, šiais laikais irgi galioja.
Vietoj dėkingumo tėvams - maištas
Pati pagrindinė nepagarbos forma, kuri pasireiškia 99-iose iš 100 šeimų, yra pagarbos stoka tėvams. Hormonų audros, maištavimas ir panašūs dalykai sukelia daugybę problemų, kurios didina trintį tarp tėvų ir paauglių. Galbūt tik bėgant metams, atsirandant gyvenimo „bagažui“, mes suprantam, kad tėvai buvo teisūs. Nesu ir aš dar senas, viso labo tik 23 metai, ir prieš gerą dešimtmetį aš irgi tai patyriau. Bet per šiuos dešimt metų daug kas pasikeitė. Tada nelabai kas žinojo apie kompiuterius ar mobiliuosius telefonus, nes tai buvo prabanga, nebuvo kaljanų ir visokio kitokio šlamšto.
Esu įsitikinęs, kad ir brendome mes ne taip, kaip dabar. Reti tėvai tada turėjo problemų dėl diskotekų, vakarėlių, alkoholio, cigarečių ar kitų nesąmonių. Dabar pasižiūrėjus, kokie vaikų ir tėvų santykiai, gali plaukai nuslinkti. Neapipilkite mane priekaištais, bet mano giliu įsitikinimu, 11 – 16 metų jaunimas yra „riebiai nusivažiavęs“. Tokio amžiaus jaunuoliai ir merginos turėtų klausyti tėvų, o ne kabinėti akis. Kai tėvai pasako, kad vietoj vakarėlio paskaityk knygą ar mokslais susirūpink, gauna atsaką, nuo kurio gali širdis sustoti.
Daugeliu atveju tėvai yra ne moralinis autoritetas, o „vaikščiojanti piniginė“. Kartais yra juokiamasi, kai tėvai pasakoja apie savo vaikystę ir santykius su tėvais. Bet ne tik. Net ir iš mano pasakojimų daug kas juokiasi. Daugeliui sunku suprasti ir patikėti, kad aš iki 18 metų klausiau tėvų ir dariau viską, ką jie man sakė. Aišku, tėvų ir vaikų santykiai gali būti geri, pasiremiant pagarba, kai yra kažkur išeinama ir pareinama laiku ir stovimoje padėtyje. Bet apie tai, koks jaunimas ateina, truputį vėliau.
Mokyklose - „klasių“ kova
Kitas nepagarbos tipas - tai mokyklų kasdienybė, kuri vadinasi konfliktai tarp klasės mokinių. Visa tai galime pavadinti patyčiomis. Apie tai jau esu kalbėjęs, bet praplėsime labiau. Dažniausia kylantis klausimas yra, iš kur ta nepagarba ateina. Pastebimas dalykas tas, kad patyčių objektai išryškėja jau pradinėse klasėse. Tam gali būti įvairios priežastys.
Dažniausios - tai išvaizdos detalės, būdo bruožai, materialiniai skirtumai ir panašiai. Kad ir kokios tai būtų priežastys, besiformuojančiam jaunam žmogui tai kelia vidinį skausmą. Kad būtų lengviau suprasti ar bent įsivaizduoti, tai mintyse susikurkite pirmokus, kuri susirinko Rugsėjo 1–ąją į pirmą savo klasę, klasėje 30 mokinių. Visi mokiniai daugmaž vienodi, bet iš jų būrio išsiskiria 3 – 4 vaikai. Jie galbūt yra lėtesnio būdo, ne itin išvaizdūs ir panašiai.
Bėgant mėnesiams, metams iš jų pradedama šaipytis dėl to, kad jų rūbai prastesni, kad jie turi kažkokių tai gabumų ar nesielgia taip, kaip kiti. Klasė po truputį auga, iš trečiokų ar ketvirtokų tampa šeštokais ar septintokais. Prie išvaizdos ar kitokių faktorių prisideda ir laisvalaikio faktorius. Yra prikišama, kad tu skaitai knygas, gerai mokaisi, negeri, nerūkai, nevaikštai į vakarėlius ar diskotekas. Su tavimi nebendrauja klasiokai, merginos nekreipia į tave dėmesio; tu sėdi vienas suole.
Kai pažvelgi jau baigusio mokyklą žmogaus akimis, tai atrodo niekas, bet tame amžiuje tai yra žiauru. Toliau bėga metai ir ateina 12 klasė, svarbiausi tavo mokyklinio gyvenimo įvykiai. Ir kai tu nei per šimtadienį, nei per išleistuves nesi laukiamas, tave tai arba nužudo arba padaro stipresnį už akmenį. Štai toks trumpas mokyklinio patyčių gyvenimo pavyzdys.
Tokį išgyvenau ir aš. Galbūt tais laikais, kai aš pradėjau eiti į mokyklą, o tai buvo prieš 17 metų, patyčios nebuvo tokios ūmios. Kartais apsižodžiuodavai ar apsistumdydavai ir viskas, o dabar gali ir namo negrįžti. Kartais visas šis procesas praranda visas sveiko proto ribas.
Aišku, neišvengsi pasišaipymų mokykloje, bet kokie jie yra dabar - nepalyginamai rimčiau nei seniau. Dabar prie to prisideda šiuolaikinės technikos laimėjimai. Dabar ne tik, kad pasišaipo, bet tai dar nufilmuoja ar nufotografuoja ir įdeda į tam tikras svetaines internete. Ir visa ši „kinematografija“ darosi vis žiauresnė. Patyčių objektas yra priverčiamas daryti jo orumą žeminančius dalykus, o po to jo vaizdai įdedami į „Youtube“ ar panašiai. Ir šis fenomenas kuo toliau, tuo labiau jaunėja ir populiarėja.
Kartais kyla klausimas, kokia linkme gyvenime mes einame? Vietoj to, kad jaunimas užsiimtų sportu ar kitokia veikla, tyčiojasi iš kitų ir sėja žiaurumą. Galbūt kažkam bus sunku patikėti, bet prie patyčių prisideda ir tėvai. Kai buvo pasiūlymas mokyklose įvesti uniformas, tėvai sukilo dėl to, kad jų vaikai galėtų rengtis prabangiau, negu neturtingųjų vaikai. Tokiu būdu tėvai skatina patyčias dėl išvaizdos. Daugelis tyrimų yra įrodę, kad uniformos mokyklose sumažina patyčių procentą. Pastebima šiais laikais, kad daugėja patyčių mastas tarp merginų. Ir tarp merginų patyčios dėl išvaizdos yra žiauresnės nei tarp vaikinų. Bet čia jau nieko naujo nepasakysiu.
Knygas nokautavo kompiuteris
Dar vienas nerimauti verčiantis dalykas yra tas, kad jaunimas vis labiau tingi mąstyti. Suprantu, skamba keistai, bet greitai viskas bus paaiškinta. Vieno iš prestižinių JAV universitetų mokslininkai nustatė, kad knygų skaitymas sukuria pilkąsias smegenų ląsteles, o kompiuteriai jas užmuša. Visą gyvenimą dabar užvaldo kibernetinė erdvė. Retas jaunas žmogus skaito knygas, o apie rašinių rašymą ar kitą kūrybą nėra ko šnekėti.
Dabar atrodo keista skaityti 700 – 800 puslapių knygą, kai galima pamatyti filmą pagal ją ar perskaityti santrauką internete. Rašinių, analizių ar kitokių laiko ir mąstymo reikalaujančių kūrinių rašymas nebėra populiarus, visa tai galima gauti iš interneto, net nepajudinus savo smegenų. 50 – 70 puslapių rašiniai pasitelkus savo protą ir enciklopedijas, dabar atrodo tokia pat egzotika, kaip ir viduramžiai.
Dabartinis jaunimas nebelinkęs mąstyti ir tai pasimato tarp pradėjusių lankyti mokyklą vaikų. Tarp dabartinių mano amžiaus žmonių, būnant antroje ar trečioje klasėje, nebuvo problemų parašyti 5 ar 10 sakinių rašinį apie žiogą. Dabar tai sukelia kančias, nes vaikai knygas keičia į kompiuterį ir visokius beverčius žaidimus, kurie nė trupučio nelavina vaizduotės.
Mano giliu įsitikinimu, greitai tokie lietuvių egzamino punktai, kaip kalbėjimas ar rašinių rašymas, neteks jokios prasmės. Jeigu kalbėjimo egzaminas, kartu su mokytojų klausimais, trunka 15 minučių, tai nemanau, kad dabar kažkas gali tiek iškalbėti, nebent tema būtų įsimintiniausias „tūsas“ ar panašiai, nes apie gamtą ar mokslą laisvai pasakoti jau sunku.
Tas taip pat pasakytina ir apie egzamino dalį, kurios metu reikia rašyti rašinį arba analizę. Temos dažniausia nežinomos, tad galva turi veikti, kaip gerai sureguliuota mašina, o kaip ji gali veikti, jei tu visiškai neskaitai knygų. Kad ir kaip pavyzdys, kai tau reikia parašyti rašinį apie istorijos reiškinius lietuvių autorių kūryboje. Juk niekas tau neatneš kompiuterio ar panašiai. Bet tai susiję ne tik su lietuvių kalba, bet ir su kitais dalykais, kaip istorija, geografija ir panašiai. Mintys turi eiti laisvai. O tą laisvumą atima kompiuterinės erdvės spąstai. Taigi mano, jauno žmogaus, patarimas – knygos gerina pasaulį.
Laisvalaikis aukojamas alkoholiui
Jaunas žmogus – tiksinti energijos bomba. Tai viena iš taikliausių mano girdėtų frazių. Ir tą energiją mes turime kažkur išleisti. Laisvalaikis žmogaus gyvenime kartais gali ne padėti, o kaip tik pakenkti. Tai nulemia mūsų pasirinkimas. Manau, ši tema man gali labai pakenkti, bet be jos nebūtų viso įdomumo.
Kad išlietume savo energiją, mes turime rinktis kažką aktyvaus. Tai gali būti sportas, šokių būreliai, skautų draugijos ir panašiai. Atsipalaidavimui tinka knygos, muzika, eilėraščių rašymas ir kita veikla. Bet daug kas sakys, kad tai jau labai nuobodu. Pasipiltų komentarai, kad knygų skaitymas ar eilėraščių rašymas tinka tik išėjus į pensiją. Dabar reikia kažko kito.
Mano kažkada daryta apklausa parodė, kad 96 su trupučiu procento jaunimo laisvalaikį įsivaizduoja vakarėlių, diskotekų, „nusigėrimų“ gamtoje ar kitokia forma. Bet iškyla klausimas: „Ar to reikia?“. Atsakymas – ne! Kažkur eidami, sako: mes pabūsime, pabendrausime, kažkokių sulčių išgersime. Krisk negyvas iš juoko. Nuo kada jaunimas geria sultis? Na nebent tos „sultys“ būtų sidras, degtinė ar alus.
Esant kažkokiai šventei ir turint reikiamą amžių, niekas nedraudžia išgerti taurę šampano ar vyno. Bet tas amžius vis jaunėja, o kiekis vis didėja. Bent jau prieš 5 metus dar sunku buvo atrasti atvejus, kad 10 ar 11 metų vaikai taip nusigertų, jog atsidurtų reanimacijoje.
Gali kilti klausimas: „O kaip tai susiję su laisvalaikiu?“. Susiję ir net labai. Vakarėliai, diskotekos ar draugų susiėjimai neįsivaizduojami be alkoholio. Mano asmenine nuomone, tokie dalykai, kaip vakarėliai ir panašiai, nėra labai reikalingi jaunimui. Alternatyva visam tam gali būti knygos, sportas, kūryba ir panašiai. Visa ši veikla ne tik skatina sveikatos pagerėjimą ir protinį aktyvumą, bet ir duoda rezultatų.
Prie laisvalaikio mes galime priskirti ir šventes, kurių, deja, mes jau nebemokame švęst, o kai kurios net nereikalingos. Viena iš tokių švenčių - Helovynas. Neateina į galvą, kaip galima išdarinėti visokias nesąmones Vėlinių išvakarėse. Jeigu daugelis švenčių yra senos, tai ši šventė yra amerikiečių pramanas, kurį pasiėmė jaunimas. Tai ne tik nepagarba mūsų tradicijoms, bet ir bevertis reiškinys.
Kitos šventės, kurios ir yra tradicinės, turi vieną bendrą bruožą – kibirai degtinės ir cirkas be bilietų. Galime ginčytis iki nukritimo, bet tai tiesa. Nėra šventės, kurioje nebūtų nusigeriama. Ir tai yra ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo mados reikalas. Dažniausia geria – krinta, geria – krinta ir vėl geria. Net ir tokios, susikaupimo vertos šventės, kaip Vasario 16 – oji ar Kovo 11 – oji tampa nusigėrimo ir net patyčių diena, kai šaipomasi iš valstybės simbolio – vėliavos. Ir tai padaro ne kas kitas, kaip tas pats jaunimas. Nebelieka pagarbos nei sau, nei valstybei, nei tiems, kurie ją kūrė.
Draugystė iš išskaičiavimo
Dar viena analizės verta tema yra draugystė ir jos samprata. Draugystė, kaip fizinis – psichologinis reiškinys po truputį išsigimsta. Draugystė – tai reiškinys, kada du ar daugiau žmonių randa bendrus pomėgius, interesus ar panašiai. Šį dalyką mes suprantame, kaip tarp tos pačios ar skirtingų lyčių vyraujantį dvasinį ryšį. Bet bėgant metams, draugystė tapo ne kažkokiu maloniu ryšiu, bet bendravimu dėl naudos.
Jūs galite sakyti, kad aš mėginu tai primesti visam jaunimui. Toli gražu ne, to aš netaikau visiems, bet parodau, kaip vyraujantį reiškinį.
Draugystė, mano manymu, prasideda, kai mes pradedame suvokti mus supančią aplinką ir žmones. Bendravimas iki pradėjimo eiti į mokyklą ugdo mūsų akiratį ir pasaulėjautą. Kils klausimas, o kas prasideda mokykloje? Ogi tada jau prasideda skirstymas į tuos, su kuriais naudinga ir madinga bendrauti, o su kuriais – ne. Stereotipiniai kanonai ir taisyklės parodo, kas tuo metu yra populiaru.
Kai aš augau, plastmasinės mašinėlės ar kompiuteriai jungiami prie televizoriaus buvo gana reti dalykai. Tad, jei tu jų neturėjai, buvai prasčiokas ir nelabai naudingas. Dabar, jei tu neturi mobilaus, kompiuterio ar panašių dalykų, draugų turėti gali beveik nesitikėti.
Tokie dalykai turi reikšmės draugystei tarp tos pačios lyties. Norint, kad tave kalbintų ar su tavimi sėdėtų vaikinas ar mergina, jau reikia turėti ir daugiau savybių. Pirma savybė – grožis. Manau, jei esi nelabai fiziškai išvaizdus, negali rengtis madingai ir turi kažkokių fizinių defektų, esi pasmerktas vienatvei. Tą teko patirti.
Merginos renkasi vaikinus, o vaikinai – merginas tik dėl grožio ir, kad galėtų pasigirti prieš draugus. Teigsite, kad tai tik mano susidaryta nuomonė. Prašau - jums gražus, konkretus ir aiškus pavyzdys.
Įsivaizduokite, esate paauglė mergina, turite iš prigimties kreivus dantis, nešiojate akinius ir iš prigimties esat apkūni. Ir pamėginkite rasti sau net ne vaikiną, bet paprastą draugą. Kad ir kokius rūbus dėvėtumėte, kad ir kiek kosmetikos naudotumėte, neatsiras nieko.
Mintyse iškyla klausimas: „Kokios to priežastys?“. Atsakymas aiškus: niekas nenori bendrauti su žmogumi, kuris yra negražus ir darys tau gėda prieš draugus. Suprantu, kad mergina ar vaikinas stokoja mandagumo ar elgesio su žmogumi kultūros. Bet kalba ne apie tai. Dažnai viso to priežastis tampa mados reikalu šalia savęs turėti peroksidinę lėlę ar žurnalo viršelio berniuką. Tu gali būti protingas, kultūringas, švelnus ir t.t, bet jei nėra išorinio blizgesio, esi nulis.
Antra, ne ką mažiau svarbi dalis, yra pinigai. Pradinėse klasėse tai pasireiškia kaip ledų ar saldainių nupirkimas ir panašiai. Augant reikalavimai kyla, tai pakeičia dovanų pirkimas, nusivedimas į kavinę ar, tarkime, nusivežimas prie jūros. Pinigų turėjimas žymiai padidina tavo draugų ir draugių kiekį. Tavo turtinę padėtį parodo rūbai, daiktai ar automobilio turėjimas. Jei turi automobilį - esi Dievas.
Automobilis – tai transporto priemonė, varoma varikliu ir turinti 3 ar daugiau ratų. Mes automobilį įsivaizduojame kaip susisiekimo priemonę. Bet dabar tai jau nebėra pagrindinė automobilio paskirtis. Paklausite, kuo siejasi automobilis ir draugystė, manau, kad tai yra neatsiejamas dalykas.
Automobilis dabar tapo diskoteka ant ratų, mobilus baras ar snarglių užsimušimo priemonė. Neneigiu, kad yra ir stropių, sąžiningų jaunų vairuotojų. Bet tai retai, kaip sniegas rugsėjo mėnesį.
Suprantama, kad šiais, beprotiško tempo laikais, automobilis yra svarbu. Bet taip pat svarbu protas sėdint prie jo vairo. Kai tu pasakai, kad automobilis skirtas važiuoti su reikalu ar kažką parsigabenti, pacanui ar įžūlesnei panai tai sukelia isterišką juoką. Dabar tai panų ar vaikinų kabinimo priemonė.
Tokia sąvoka, kaip greičio ribojimas, kelia juoką, nes tie „vairuotojai“ spaudžia kiek traukia jų „kibirai“. Ir tai pastebima ne tik tarp vaikinų, bet ir merginų. Bet susimąstau, argi tas automobilis toks jau svarbus dalykas draugystėje? Ir galiu atsakyt – ne. Gi tas automobilis nei tave pabučiuos, nei apkabins, nei gerą žodį pasakys bei galų gale nepadės tau surast laimę, nebent trumpalaikę.
Bene svarbiausia draugystės dalis yra laisvalaikio ir pomėgių sutapimas. Nuskambės keistokai, bet norint turėt draugų, reikia pasiduoti bandos jausmui. Sąvoka „bandos jausmas“ aš apibūdinčiau pasidavimą daugumos įtakai. Vyksta kažkoks jaunimo susiėjimas ar vakarėlis, vartojamas alkoholis, rūkomi kaljanai ir t.t, o tu viso to nedarai. Kokia tavo ateities perspektyva? Per artimiausią mėnesį ar du tau liks geriausiu atveju vienas ar du draugai. Tu nepritapsi prie „chebros“ ir su tavimi taps neįdomu draugauti. Tave gal ir kvies kur nors, bet dėmesys tau bus labai mažas.
Antroji pusė - tik pagal fizinį grožį
Viso to reikšmė ieškant sau poros pasireiškia dar stipriau. Yra tam tikri pomėgiai, kurie labai greitai atbaido žmones nuo tavęs. Kažkada buvo frazė: „Rokas mirė“. Dabar gali būti: „Knygos ir romantikai išdvėsė“.
Turbūt net nereikia klausti, ką renkasi jaunimas: knygą ar vakarėlį? Aš esu 23 metų, ir turint omeny, kad aš merginos ieškoti pradėjau nuo 16 metų, laikoma pavėluotai. Bet praėjo 7 metai, per šį laiką patirties atėjo. Niekam ne staigmena, kad bendravimas prasideda nuo pomėgių išsiaiškinimo. Aišku, skirtingais tarpsniais tie pomėgiai skiriasi, bet paliesiu 16 – 17 metų laikotarpį.
Prieš porą metų teko daryti eksperimentą, kuris labai gerai iliustruos pomėgius ir dėmesį. O jis buvo toks. Viename tinklalapyje, iš anksto susitaręs, įdėjau vieno savo pažįstamo nuotrauką, parašiau, kad neskaitau knygų, išgeriu, parūkau, mėgstu diskotekas, klubus, patinka peroksidinės lėlės, turiu automobilį, o ir tas pažįstamas gana išvaizdus. Per ateinančias 3 valandas gavau tiek laiškų, kiek nesu gavęs per visą savo gyvenimą. Na o po mėnesio, ištrynęs profilį, įdėjau savo. Aišku, parašiau savo tikruosius pomėgius, kurie buvo atvirkšti buvusiai anketai.
Rezultatas – gavau 2 laiškus nuo 14 metų mergaičių per visą mėnesį. Taigi, akivaizdžiai pasimatė, kokią reikšmę turi tavo išvaizda ir pomėgiai. Tokiais dalykais, kaip knygų skaitymu ar eilėraščių rašymu jau nieko nesužavėsi.
Eilėraštis – eiliuotas literatūros žanras. Tai labai naudingas laiko praleidimas, pilkųjų smegenų ląstelių gaminimas ir meilės išreiškimas. Kad sukurtume kažką, turi būti kažkokios dvasinės, gyvenimiškos ar kitokios akimirkos. Bet kyla klausimas: „Ar šiais laikais tai dar populiaru?“.
Drįsčiau teigti, kad romantikų laikai jau pradeda grimzti į nebūtį. Popieriniai laiškai ar savos kūrybos eilės nebejaudina, nes viską užvaldė kompiuteriai. Juk galima parašyti elektroninį laišką, o ir eilėraščių internete daugiau nei visose Lietuvos bibliotekose. Bet negaliu paneigti, jog dar yra vaikinų ir merginų, kuriems tai patinka. Reti, bet pasitaikantys atvejai.
Eilėraščių kūrybai svarbūs ne tik išgyvenimai, bet ir pateikimo forma, tam reikia plataus žodyno ir fantazijos, kurios, deja, labai stinga. Merginos jau yra viliojamos ne gėlėmis ir eilėmis, o pigiais ir daugeliu atvejų beverčiais blizgučiais. Eilėraštyje tu gali rasti žmogaus širdies dalelę, o brangus žiedas, apyrankė ar automobilis yra bevertis blizgutis. Manau, mokyklose eilėraščių kūrybą reiktų padaryt atskira pamoka, nes tai bene vienintelis dalykas, kuris gali padėt jaunimui neapsamanoti prie kompiuterių.
Reikėtų uždrausti alkoholio ir rūkalų pardavimą
Atskira tema, kurią norėčiau paliest, gali sukelti gana daug komentarų. Ši tema skamba taip: „Rūkalų ir alkoholio uždraudimas Lietuvoje“.
Manyčiau, utopinė mintis, bet verta pasvarstymų. Rūkalai ir alkoholis tikrai nėra svarbiausi žmogaus gyvenime dalykai. Tai yra daugiau mados reikalas, negu psichologinis poreikis. Yra daugybė rėkiančių, kad be to negali būti jokio bendravimo, na jei nemoki bendrauti blaivas, tai girtas juo labiau nemokėsi, nebent nesąmones kalbėsi. O rūkymas ir bendravimas, tai tas pats, kaip garbanotas peša plaukus plikam, vienu žodžiu – nesąmonė.
Vien pažiūrėjus reklamas, gali pasijusti, kad be alaus tu ne lietuvis, o degtinė – amžinos jaunystės šaltinis. Tokiais būdais mes ne tik žudome save, bet ir skatiname jaunimą lįsti į šį mėšlą.
Viso šio mėšlo uždraudimas pagerintų ne tik kriminogeninę padėtį Lietuvoje, bet ir padėtų išvengti nelaimių šeimose ir panašiai. Gali šaukti patriotai, kad midus ar alus yra tautos paveldo dalis, bet šiais laikais nei paveldu, nei tradicijoms nekvepia. Jei „šnapsu“ ar „samagonu“ nenusiplauni užpakalio ir dar pameni, kaip grįžai namo - tai ne balius.
Kuo mūsų šalis garsi pasaulyje? Na, vienareikšmiškai nusigėrimo mastu. Suprantu, kad būsiu vertinamas kaip mužikas, bet visi supranta, kad tai ką sakau, yra tiesa. Gi pažvelgus į dabartinio jaunimo šventimo kultūrą - visa tai pasibaigia grioviuose, muštynėmis ar reanimacijos palatoje. Alkoholio ar rūkalų uždraudimas ne tik būtų protingas, bet ir naudingas žmonių sveikatai sprendimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!