Pasaulis juda į priekį, žmonių požiūriai į tam tikrus dalykus keičiasi, tačiau vertybės dažniausiai lieka tos pačios. Ypač tada, kai liečiamos patriotizmo temos. Kiekvienas mūsų šia sąvoką supranta vis kitaip.
Kaip suprantu tai pats? Tai sunkus klausimas, į kurį atsakymai gali būti keli. Pirmiausia patriotizmas pagal mane – tai manyti, kad tavo tauta nėra kažkuo blogesnė už kitas (atmintyje kliba antipatriotų komentatorių portretai). Nesakau, kad mano tauta yra geresnė, tiesiog ji nėra blogesnė (po velnių, šovinizmas irgi blogai). Amerikiečiai mėgsta sakyti, kad jie yra Dievo išrinkta tauta (net ant savo valiutos yra parašę "In God We Trust" - "Dievu mes tikim"). Toks mąstymas veda prie tautinės izoliacijos ir visiško nesusikalbėjimo tarp dviejų tautų atstovų.
Pagal mane, tautiškumas turi gimti širdyje, o ne dirbtinai sukeliamas per informacijos šaltinius. Vemt verčia, kai pamatai kokią nors užsienietišką reklamą, kurioje parduodama prekė, esanti "Tikro amerikiečio svajonė" (arba tas pats "аналогов в мире нет") ar siūlomas pyragas, pagamintas "amerikiečių šeimininkių". Nesvarbu kad "tikras amerikietiškas" Ford buvo surinktas kur nors Vietname, o pyragą, ant kurio įsmeigta JAV vėliava, iškepė išsilavinimo neturintys juodaodžiai (lietuviai neturi atitikmens žodžiams "unskilled worker", todėl teko panaudoti agresyvesnį žodžių junginį). Tas pats Lietuvoje. Koks nors ponas Kazlauskas (taip, tas pats kurio protėviai prieš tūkstantį metų buvo Kozlowskiai) pirkdamas trijų metrų ilgio vėliavą nesusimąsto, kad ji pagaminta kur nors Kinijoje.
Nenukrypdamas nuo temos galiu pasakyti apie Lietuvą Kovo 11-ąją, kada savo akimis teko matyti "tautininkų" eiseną pagrindine Vilniaus gatvė. Skustagalviai, nešini Lietuvos vėliava, vebleno neaiškius šūkius. Nors dauguma mano sutiktų žmonių apie tai atsiliepė teigiamai, tačiau mano manymu, tai atrodė labiau atstumiančiai. Vietoje protų nepasižyminčių jaunuolių į gatvę galėtų įžygiuoti garbės eisena su keliais kareiviais ar bent jau tie rekonstruktoriai, kurie kiekvienais metais rodo inscenizuotą mūšį Kauno forte (beje, kurių finansavimui kažkodėl visada trūksta lėšų).
Patriotizmas, teoriškai, yra gera savybė. Tai tautos unikalumas. Kosmopolitai – tai pilka masė, neišsiskirianti iš kitų ir bandanti paslėpti savo pasyvumą po liberalizmo kauke. Kas būtų, jei visi būtume vienodi? Buvome, ir dar ne taip seniai. Homo Soveticus vis dar gyvuoja. Rutina ir nuobodulys mus pražudytų.
"Iš prigimties žmonės nėra lygūs, tad neverta su jais elgtis, kaip su lygiais" - sakė Zigmundas Froidas. Mes visi esame skirtingi, ne tik savo vidumi ar išorė, bet ir priklausomybė, kastoms ar tautybei. Užtektų, vien sąmoningo žinojimo, kas tu esi, ir kas tavo tėvai bei šiek tiek pagarbos sau bei savo tautai ir jau galėtum laikyti save patriotu. Nebūtina kelti vėliavos, nebūtina giedot himno, tačiau žinoti, kad esi dalelė tautos, kuri gyvavo tūkstantmečius.