Po to dar buvo vienas darbo ieškojimas, tik situacija buvo visai kitokia - ekonomikos pakilimas ir ženkliai pagerėjęs mano gyvenimo aprašymas, ir situacija, kad darbą aš galėjausi rinktis, nes ieškojau ne veiklos pinigams uždirbti, o iššūkių. Taigi, mano subjektyvūs pastebėjimai apie darbo paiešką - ką daryti, ko vengti ir kaip tai atrodo tam, kas ieško darbuotojų. Esu tikra, kad daugelį patarimų esate girdėję - jei visi apie juos kalba, turbūt jie tikrai veikia.
Įtraukite draugus ir pažįstamus
Tegul visi Jūsų draugai bei pažįstami žino, kad Jūs ieškotės darbo. Aš tikrai netikiu, kad darbą galima rasti tik per pažintis, bet... situacijų yra visokių. Gali būti, kad žmogaus ieškoma labai skubiai - tokiais atvejais dažnai ieškoma, kas ką galėtų rekomenduoti. Gali būti, kad Jūsų pažįstamas žmogus pamatys skelbiamą konkursą, kurio nepastebėsite Jūs. Gali būti, kad Jus rekomenduos darbdaviui, ir prieš kitus kandidatus Jūs turėsite papildomą pliusą, kaip patikimas, atsakingas ir pan. darbuotojas.
Nors Vilniuje daug draugų ir pažįstamų neturėjau, bet visi, kuriuos pažinojau, buvo informuoti, kad man labai labai reikia darbo. Taigi vieną dieną sulaukiau skambučio ir sudalyvavau konkurse, kuris niekur nebuvo skelbtas. Tiesiog įmonės vadovas nenorėjo leisti pinigų darbo skelbimui (o jie tuomet buvo neprotingai brangūs...) ir apklausė savo pažįstamus, gal jie gali ką nors rekomenduoti. Kadangi vienas mano pažįstamas pasirodė ir to darbdavio pažįstamas, aš buvau rekomenduota. Tuomet darbo negavau, bet turėjau dar vieną labai gerą darbo pokalbį ir tikrai kažko iš jo išmokau.
Ankstesnėje savo darbovietėje teko taikyti ir tokį metodą - jei reikėdavo naujo darbuotojo, bet kuris iš esamų įmonės darbuotojų galėjo rekomenduoti ką nors, kas tam darbui tiktų. Jei žmogus tikdavo ir praeidavo bandomąjį laikotarpį, jį rekomendavęs asmuo gaudavo premiją. Kas žino, galbūt Jūsų draugo ar pažįstamo įmonėje irgi taikomas toks darbuotojų paieškos metodas?
Kasdien skirkite laiko paieškai
Nepatingėkite kasdien peržiūrėti darbo pasiūlymų internete. Siūlyčiau tai daryti antroje dienos pusėje - jei įmonė rytą nusprendė, kad jiems reikia žmogaus (susirinkimai dažniausia vyksta rytais), tai tikėtina, kad po pietų jie paskelbs apie tai internete. Žinau, kad kasdien peržiūrint skelbimus, susidaro įspūdis, kad „nieko naujo nėra“.
Apsišarvuokite kantrybe - kasdien TIKRAI atsiranda bent keliolika naujų darbo pasiūlymų. Dabartinė situacija tokia, jog dažnai į vieną darbo vietą pretenduoja net keli šimtai darbuotojų, todėl dažna situacija, kai darbo skelbimas „gyvuoja“ labai trumpai - gali būti, kad tik vieną ar dvi dienas. Ypač jei ieškoma pozicija nereikalauja didelės ir specifinės patirties ir/arba išsilavinimo.
Jūs neturite praleisti nė vieno darbo pasiūlymo, nes niekada nežinai, kada ir kuriam laikui pasirodys būtent JŪSŲ darbo pasiūlymas. Neseniai buvo tokia situacija, kai klientas paskambino, kad jam žmogaus reikia „nuo pirmadienio. Būtinai“. Taigi, ką mes turėjome? Vieną dieną gyvenimo aprašymams gauti, dvi dienas skyrėme pokalbiams, dar vieną dieną jau darbdavys susitikinėjo su potencialiais kandidatais ir - pirmadienį pasirinktas žmogus jau rašėsi darbo sutartį.
Pasitikėkite savimi
Turite tinkamą išsilavinimą, metus dirbote analogišką darbą ir jis Jums patiko (nūdienos situacija - bankrutavo įmonė), gerai mokate anglų kalbą. Bet. Skelbime parašyta „reikalinga ne mažesnė nei 3 metų panašaus darbo patirtis ir puiki anglų kalba“. Bandykite - dažnai darbdaviai nurodo idealaus kandidato reikalavimus, bet tokie nebūtinai nori kandidatuoti.
Be to, kiekvieno sugebėjimai skirtingi ir vienas per vienerius darbo metus sugeba išmokti tiek, kiek kitas net per penkis nepajėgtų. Vienam puiki anglų kalba - tai gebėjimas susišnekėti ir susirašinėti, nedarant grubių klaidų, kitas save įvertina tik „gerai“, nes nesugeba skaityti Šekspyro orginalo kalba.
Taigi, jei idealiai ir neatitinkate reikalavimų, bet jaučiate, kad puikiai sugebėtumėte atlikti siūlomą darbą - pirmyn! Jei dar pagrįsite tai savo motyvaciniame laiške, tikėtina, kad būsite pakviestas pokalbiui.
Aš pati vos nepraleidau neįtikėtinos progos sudalyvauti vidiniame įmonės konkurse aukštesnei pozicijai, nes galvojau, kad mano anglų kalba per prasta ir konkursą rengiantys įmonės vadovai užsieniečiai mano kandidatūrą tik dėl to atmes. Ačiū Dievui, mano tiesioginis vadovas mane paskatino (sakyčiau, gan griežtai) dalyvauti šiame konkurse - kurį aš laimėjau! Nors mano pagrindinės konkurentės anglų kalba buvo tikrai daug geresnė...
Nepervertinkite savęs
Dažnam ieškančiam darbo atrodo, kad kuo daugiau CV jis išsiųs, tuo jo galimybės susirasti darbą padidės. Deja, taip nėra... Pamenu, prieš keletą metų turėjome vieną etatinį kandidatą į visas įmanomas pozicijas nuo sekretorės iki generalinio direktoriaus. Žinoma, jis „galėjo“ dirbti ir aplinkos inžinieriumi, ir personalo vadovu, ir programuotoju, ir t.t.
Kad būtų tikriau, į kiekvieną skelbimą jis kandidatuodavo po du, kartais net po keturis kartus. Kol galų gale jo kontaktas atsidūrė blokuotų kontaktų sąraše. Paskutiniu metu tokių „visų galų meistrų“ ženkliai padaugėjo - tai patvirtins kiekvienas, paskutiniu metu ieškojęs sau darbuotojo. Perskaitykite darbo pasiūlymą - ar tikrai Jūs tinkamas šiam darbui. Žinoma, jei neatitinkate vieno ar keleto reikalavimų, nieko baisaus. Bet jei skelbime parašyta, kad darbo pobūdis „informacijos teikimas anglų kalba Vakarų Europos klientams“, o Jūs anglų kalba galėtumėte tik papasakoti apie savo hobi, gal tuomet neatsitiks nieko blogo, jei į šį skelbimą ir neatsakysite?
Sakysite, galima tokio CV ir neskaityti. Galima. Bet per didžiulį srautą tokių „ne į temą“ CV, kartais „pasimeta“ ir tie, tinkantys. Girdėjote istoriją, kai darbdavys pasiguodė, kad skaito tik kas antrą CV, nes visų perskaityti fiziškai neįmanoma? Todėl nekandidatuodami ten, kur tikrai netinkate, mažinate CV srautą, ir suteikiate šansą kitiems, tinkamiems, būti pastebėtiems. Logiška, jei visi taip elgsis, visi tik išloš. O pradėti geriausia visada nuo savęs.
Nebijokit pradėti nuo žemesnio laiptelio
Galbūt dabar ta situacija nėra tokia aštri, kai jauni žmonės iškart norėdavo būti vadovais arba bent jau vadybinininkais. Arba sakydavo, kad už mažiau nei 2000 Lt jiems neapsimoka net pradėti dirbti. Suprantu, kad gaila, kai po ne vienerių metų studijų Jums siūlo minimalų atlyginimą ir asistento poziciją. Bet sutikit - tai geriau, negu sėdėti namie ir virkauti apie prastą ekonominę situaciją. Pirma, net nedidelis atlyginimas yra geriau negu nulis.
Antra - suksitės darbinėje aplinkoje ir patikėkit, jei labai norėsit, tikrai galėsit parodyti savo sugebėjimus. Galų gale - pagaliau savo CV turėsite ką įrašyti skiltyje „Darbo patirtis“. Holivudas toli, bet ir pas mus, paskaitę kažko pasiekusių žmonių biografijas, pamatysite, kad visi jie savo laiku pradėjo nuo žemiausio laiptelio. Aš esu šventai įsitikinusi, kad jei žmogus turi smegenų ir noro dirbti, nebijo padaryti šiek tiek daugiau negu iš jo tikisi, nesvarbu, kuo jis pradės - jis tikrai galų gale dirbs įdomų ir padoriai apmokamą darbą.
Nemeluokite
Skamba banaliai, bet tai tikra tiesa. Mano patirtis rodo, kad tie pokalbiai, kai sąmoningai ar nesąmoningai melavau, man buvo nesėkmingi. Kodėl sakau, nesąmoningai? Dalyvavau konkurse sekretorės vietai didelėje advokatų kontoroje užimti. Atranką vykdė viena iš mano gerbtinų personalo atrankos kompanijų. Darbo labai norėjau, konsultantas buvo malonus ir dėmesingas ir nei pati nepajutau, kaip paklausta apie savo išsilavinimą, pradėjau skiesti apie savo norą tapti teisininke ir savo planus artimiausiu metu studijuoti teisę. Beveik pati patikėjau, kad teisė mano gyvenimo svajonė.
Deja, būtent tas konkretus darbdavys norėjo, kad sekretorė turėtų visai kitos srities išsilavinimą. Nesakau, kad darbo negavau tik dėl to, bet esu tikra, kad tas man tikrai nepadėjo.
Meluoti negalima ir dėl to, kad niekada nežinai, ko tam darbdaviui iš tiesų reikia. Pameluosite, kad neturite vaikų - o pasirodys, kad darbdavys kaip tik labiau pasitiki žmonėmis, turinčiais atžalų (tai ne iš fantastikos serijos - vienas mano buvusių vadovų mieliausia priimdavo moteris, turinčias vaikų - dėl jų atsakomybės jausmo). Pasakysite, kad labai mėgstate dirbti viršvalandžius - o pasirdys, kad darbdavys tai vertina kaip nesugėbėjimą susiplanuoti darbų.
Vistik laikausi nuomonės, kad šiek tiek pagražinti situaciją - galima. Bet tik labai šiek tiek. Nes liaudis yra teisi - yla iš maišo vis tiek išlįs.
Neturėkite išankstinių nuostatų
„Pardavimų darbas – ne man“, „Šioje įmonėje neįmanoma dirbti“, „Manęs tikrai nepakvies dirbti“, „Į atrankos kompanijas eiti neverta“ – taip ir panašiai mąstydami save apribojate ir prarandate galimybę. Nebūtinai įsidarbinti, bet galbūt išmokti ko nors naujo, kas priartins jus prie išsvajoto darbo.
Kiek kartų esu girdėjusi, kad „neverta net eiti į pokalbį, nes girdėjau, kad...“. Toliau seka koks nors iš populiariųjų mitų arba iš citatos iš skundų puslapių. Galbūt taip ir yra, gal jūs nesutvertas tokiam ar kitokiam darbui, gal toje įmonėje sąlygos tikrai prastos, bet įsitikinkite patys!
Juk nuėjimas į pokalbį nieko nekainuoja. Ir jei negausite darbo pasiūlymo, bet bent jau pasipraktikuosite, kaip atsakinėti į klausimus ir kaip juos užduoti (imkit ir paklauskit – „ar tiesa, kad jūsų įmonėje...?“). Gal iš arti baubas nepasirodys toks baisus?
Nedeginkite tiltų
Žinote, kas yra nemaloniausia, ieškant darbuotojo? Kai suplanuoji susitikimus su kandidatais, „rezervuoji“ laiką, o jie... ima ir neateina. Ir nekelia ragelio. Arba pasako „ai, pamiršau“. Net jeigu jūs nusprendėte, kad darbas jums ne prie širdies, per tą laiką gavote patrauklesnį pasiūlymą, atsirado neatidėliotinų asmeninių reikalų – paskambinkite ir praneškite apie tai. Tai elementarus mandagumas, kuris atims iš jūsų tik porą minučių ir apsaugos nuo to, kad jūsų kandidatūra atsidurtų nepatikimųjų sąraše.
Net jei esate tvirtai nusprendę, kad į konkrečią įmonę tikrai nesidarbinsite – atranką vykdantis žmogus po mėnesio jau gali ieškoti žmonių kitoje, jūsų svajonių, įmonėje. Ir... atsiminti jus kaip nepatikimą asmenį. Kad taip neįvyktų, visuomet kai jus kviečia į pokalbį, pasitikslinkite, su kuo susitiksite ir užsirašykite telefono numerį.
Nenuleiskite rankų
Žinau, kaip beviltiškai viskas atrodo, kai gauni dar vieną neigiamą atsakymą. Arba kai savaitę nesulauki nė vieno skambučio. Arba praeini visus etapus ir galutiniame pasirenka ne tave. Ir dabartinėmis sąlygomis tos situacijos tokios dažnos... Tuomet tikrai atrodo, kad pasaulis susimokęs prieš tave ir tikrai tau niekada nepasiseks. Bet prisiminkit visus atvejus, kaip Jums arba kažkam iš artimųjų pasisekė.
Jei pasisekė kažkam, vadinasi, taip gali atsitikti ir jums. Ir dabar žmonės įsidarbina - ir jie tikrai nėra kažkokie kitokie. Kažkada seniai (tada nebuvo KRIZĖS, bet buvo šiaip sunku „su darbais“) aš susiradau tikrai gerą darbą geroje kompanijoje - neturėdama JOKIOS tokio darbo patirties, per skelbimą, dalyvaudama atrankoje, nepabijojusi savaitę būti testuojama. Ir visiem kartojau - jei pasisekė man, pasisekti gali kiekvienam. Svarbu tuo tikėti ir tikrai norėti dirbti.
Kokie Jūsų patarimai? Siųskite juos el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patarimai ieškantiems darbo“ iki birželio 20 d. (imtinai), arba kelkite mūsų sistemoje. Jeigu norite, kad būtų nurodyta Jūsų autorystė, ją parašykite laiške. Geriausių patarimų autoriui padovanosime DELFI Piliečio fondiu šokoladui!!!!