- Algimantai, kaip kilo idėja ryžtis tokiai avantiūrai?
Nesakyčiau, kad čia buvo avantiūra. Mano hobis – kelionės. Su slidėmis ir kuprine keliauju nuo 2000 m. Tokio pobūdžio ekspedicija – ne pirmoji. Esu buvęs ir Kolos pusiasalyje, ir Užbaikalėje, ir Sajanų kalnuose. Taigi susikaupė nemažas ekspedicijų bagažas.
Ši kelionė – tik dar vienas tobulėjimo etapas. Prieš dvejus metus keliaudami Norvegijoje pagalvojome, kad reikia orientuotis į poliarines ekspedicijas, nes iki tol dažniau keliaudavome miškais, kalnų slėniais.
Pernai pavasarį sėkmingai įvykdėme ekspediciją Špicbergene, Arkties vandenyno saloje.
- Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pasiimti tiek, kad užtektų 23 dienoms. Kaip viską transportavote?
Viską tempėme paskui save, rogėse. Kiekvienas turėjome po dvejas roges, kurios svėrė apie 65 kilogramus.
Rogių matmenys – 50 cm ir 150 cm. Mes buvome pasisiuvę didelius maišus, maždaug 120 litrų. Visus daiktus laikydavome tuose maišuose, rogėse.
- Kaip maitinotės kelionėje?
Ryte užsipildavome termosus pietums, tada gamindavome košę – makaronų, ryžių, dribsnių. Iš Lietuvos pasiėmėme spirgų, tai jais pagardindavome maistą. Buvome išsidžiovinę daug daržovių – morkų, kopūstų, salierų, porų, kalafiorų.
Pavyzdžiui, iš kilogramo morkų gaunasi apie 120 gramų džiovintų. Įmetus jas į puodą, jos labai padidėja ir pagardina. Taip pat virdavome ir saldžias košes.
- Nevargino drėgnas klimatas?
Klimatas drėgnas tik pakrantėse. Tolstant nuo pakrantės, jis tampa vis labiau žemyninis. Dieną termometro stulpelis rodo 15-20 laipsnių šalčio. Kojos tikrai atvėsdavo.
- Kaip įsirengdavote nakvynės vietą?
Esant vėjui, statydavome sniego sieną, o paskui palapinę. Jos kraštus užkasdavome sniegu, kad nenupūstų vėjas. Kol du dirbdavo, vienas eidavo daryti arbatos.
- Vėjas turbūt trukdydavo ne tik miegoti, bet ir eiti. Kiek kilometrų per dieną įprastai pavykdavo nužingsniuoti ar nučiuožti?
Įprastai čiuoždavome slidėmis. Pėsčiomis eidavome tik tada, kai būdavo labai stiprus priešpriešinis vėjas. Su slidėmis per dieną nučiuoždavome 20 km. Kai naudodavomės jėgos aitvarais, būdavo dienų, kai nulėkdavome ir 60-70 km.
- Jus lekiančius – įsivaizduojame, bet kaip įsivaizduoti iš paskos tokiu greičiu lekiančias roges?
Slidžių lazdas įsidedi į roges ir leki. Blogiausia, kas gali atsitikti – pasimesti daiktai. Aišku, būna kad rogės stipriai ir aukštai šokinėja. Kai rogės apsiverčia, sustoji, nuleidi aitvarą, įtvirtini, atverti roges, sutvarkai, prisisegi aitvarą, jį pakeli ir važiuoji toliau.
Reljefas pakankamai lygus, bet būdavo vietų, kur supustyta labai daug sniego. Tokiose vietose rogės pašokdavo pusmetrį. Kolegai netgi iki juosmens buvo pakilę, o tada apsivertė ore.
- Kiekviena ekspedicija skirtinga ne tik savo maršrutu, bet ir vidiniais potyriais. Kas tau šioje kelionėje buvo atradimas?
Tai, kad ateini, ir nieko ten nėra. Pradžioje labai įdomu: eini ir matai, kad 360 laipsnių kampu aplink tave tas pats vaizdas. Dvi dienas buvo nejauku. Eini, eini ir tarsi nejauti postūmio – niekas nesikeičia. Net nakvynės vietos visąlaik atrodo tos pačios. Jautiesi tarsi būtum įstrigęs erdvėje.
- Įstrigti erdvėje gal ir nieko, jeigu viskas gerai, o kas, jei bėda?
Su daugeliu problemų mes patys galime susitvarkyti, pavyzdžiui, su smulkiomis traumomis ar susirgimais, uždegiminiais procesais organizme. Su savimi visad turime pilną vaistinėlę įvairiems atvejams skirtų preparatų, ne tik kosuliui numalšinti. Turime bent jau kelis kursus antibiotikų, kitų receptinių vaistų.
Per šią kelionę visai nesirgome. Kelionės pradžioje truputį buvo užpuolęs kosulys, bet greitai praėjo. Blogiausia, kas buvo atsitikę kelionėje – tai, kad nuo sniego truputį apakome. Perštėjo akis. Labai pavojinga nusiimti akinius – regis, saulės nesimato, o ultravioletiniai spinduliai pažeidžia rageną. Šie nemalonūs pojūčiai praeina po 2-3 dienų.
- Ar rengėtės kelionei?
Kiekvienas asmeniškai. Kažkokio itin stipraus ar specialaus pasirengimo nedarėme, nes mes nuolat kažką veikiame, neleidžiame sau atsipalaiduoti nuo fizinio krūvio. Savaitgalius praleidžiame gamtoje – plaukiame baidarėmis, žygiuojame pėsčiomis, važiuojame ir dviračiais.
- Ar sunku rasti bendraminčių tokioms sudėtingomis kelionėms kalnais?
Keliaujame jau keletą metų su ta pačia grupe. Kai visa grupė patyrusi, visi supranta, ką reikia daryti. Ekspedicijos Grenlandijoje metu vadovo iš esmės neturėjome. Kiekvienas turime savo „arkliuką“ – vieni geriau moka remontuoti įrangą, kiti – orientuotis erdvėje, treti – geriau išmano pavojų specifiką. Gerai vienas kitą pažįstame.
- Ištverti 23 d. šaltyje be karšto dušo ir namų maisto – daugeliui atrodo sudėtinga, o gal netgi neįmanoma. Ar labai pavargote?
Po kelionės fiziškai nebuvau pavargęs, supratau, kad taip galėčiau keliauti dar savaitę ar dvi. Beje, maršrutą įveikėme 2 d. anksčiau nei planavome, nes gelbėjimo tarnyboms buvome deklaravę, kad baigsime kelionę per 25 d.
Jei tą dieną nebūtume pranešę apie kelionės pratęsimą arba sėkmingą pabaigimą, mūsų ieškoti būtų pasiųstos paieškos ir gelbėjimo komandos.
- Kokių leidimų reikia norint išsikelti į tokią ekspediciją? Kiek tai kainuoja?
Leidimas ekspedicijai kainavo apie 2000 Lt. Šie pinigai mokami Grenlandijos Vyriausybei. Dar reikia leidimo iš Ryšių reguliavimo tarnybos, kad būtų galima naudoti palydovinį telefoną bei pagalbos aparatą PLB. Jis turi tik vienintelį mygtuką. Jį paspaudus, siunčiami pagalbos signalai.
- Ką reikia žinoti einant į tokią kelionę?
Reikia žinoti, kaip tvarkytis su šalčiu. Kai nuolat 20 laipsnio šalčio, būtina ypač saugoti, kad nenušaltų kojos, rankos, juk galūnės, esant tokiai temperatūrai, blogiau aprūpinamos krauju.
Gera įranga – labai svarbi. Bet tai – dar ne viskas. Yra savotiškas „know how“ (angl. žinau kaip), kurį labai sunku paaiškinti, nes tiesiog žinai, ką reikia daryti, atsidūrus tam tikroje situacijoje.
Labai padeda streso sumažinimas iki minimumo – nereikia bandyti kovoti su šalčiu. Jo nenugalėsi, belieka – prisitaikyti. Tada organizmas patiria mažiau streso. Kai organizmas kovos režime, tai žmogus labai greitai išsenka. O tada padidėja klaidų tikimybė.
Fiziniai išbandymai – didelis šaltis, didelis vėjas – tai geri potyriai, taip, būna nepatogu, nekomfortiška, nes kūnas rėkia: kur mane įkišai, kodėl mes čia esame, bet paskui, po keletos dienų, susitaikai su esama situacija, adaptuojiesi, jauti komfortą ir tau nereikia nieko daugiau.
Visko, ko tau reikia, turi savo rogėse. Tokia aplinka, kokia ten yra, iš esmės nepriimtina nė vienai gyvybės formai, o mes ten sugebėjome susikurti jaukumą, šilumą ir tą visiškai atšiaurią vietą vadinti savo namais.
Vėjas „prapučia“ smegenis, tušti vaizdai viską išvalo, pradedi įžiūrėti tai, ko įprastai gal net nepastebėtum – sniego atspalvius, besikeičiančias debesų spalvas, saulės keliavimą dangumi. Taip yra todėl, kad mūsų akys pernelyg užnuodytos vaizdais – daugybė reklamų, žmonių veidų.
- Kaip ištverti 23 dienas be dušo?
Jei nori nusiprausti, lendi į sniegą ir išsimaudai, jei blogesnės sąlygos, tai iki pusės. Jei šviečia saulė ir yra vidurdienis, tai saulė labai greitai įkaitina, tada specialiai užsisegi striukę, kad būtų mažiau ventiliacijos, 15-20 min eini sparčiu tempu, staigiai nusirengi, krenti į sniegą, išsitrini, tada nusišluostai, apsirengi termoapatiniais.
Kojas plaudavome kasdien, nes kojų higiena keliaujant labai svarbi. Nuo prakaito kojos sudrėksta, atsiranda nuotrynų. Kojas nusiplaudavome irgi per keletą minučių. Po to atgal batų nesiaudavome, apsiaudavome kailines šlepetes, kurios buvo apsiūtos papildomu kailio sluoksniu, kad kojos nedrėktų. Su jomis likdavome stovykloje nakčiai.
- Ar turi skalę, kuri tau padeda įvertinti savo kelionę?
Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas, jei aš jaučiu, kad kažką naujo išmokau – gerai. Jei ta kelionė mane padarė stipresnį, gudresnį – gerai. Tikslo pasiekimas man nėra kelionės sėkmės matas. Pats tikslas, Grenlandijos salos kirtimas, yra pakankamai beprasmis – kas iš to, kad mes pradėjome nuo vakarinės pakrantės ir pasiekėme rytinę? Mes neiname į žygius dėl rezultato. Rezultatas – tik „saldainiukas“ spaudai.
Keliaudamas nuklysdavau į savianalizę, apmąstymus: ką darei ir kaip padarei, ką ateity galima padaryti geriau. Gal nustebins, bet eidamas pagaudavau save bemąstantį, kaip geriau suprogramuoti kokį nors naują projektą. Sakyčiau, kad tos mintys „susigulėjo“, praėjo tam tikras inkubacijos periodas ir dar – tai netgi davė rezultatų: žinau, kokius darbus kaip daryti.
Ir į meditaciją nugrimzdavau, pamiršdavau, kad einu, kad tempiu roges. Ėjimas tapdavo mechaniniu, tačiau krypties nepamesdavome, eidavome geru sparčiu žingsniu. Neretai būdavo ir taip, kad laiką pradėdavom jausti daug geriau nei įprastai – galvoji, va, laikas stoti, pažiūri į laikrodį – ogi tikrai laikas, nes praėjo pusantros valandos nuo paskutinio sustojimo.
- Ką pirmiausiai padarei sugrįžęs?
Nežinau, nieko ypatingo. Atsimenu, kažkada galvojome: o grįšime, pulsime valgyti ko nors skanaus, gal kokią keptą vištą, bet paskui po ilgų svarstymų, išsivirėme košės.
Taip, seniau būdavo, kad grįžti ir prisiperki skirtingų produktų, nes akys nori visko – pavyzdžiui, silkės ir jogurto. Paskui sėdi su ta silke ir jogurtu ir galvoji – ką čia daryti.
Dabar taip atsitinka vis rečiau. Gal išmokome džiaugtis tuo, ką turime. Tai, ką turi, to tau ir reikia. Gal ta ekspedicija Grenlandijoje ir buvo tokia paprasta todėl, kad tiesiog tvarkėmės su tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Jei turi tik ryžių ir makaronų, tai ir nori tik ryžių arba makaronų.
- Esi gamtos žmogus. Ar be ekspedicijų kalnuose turi kokių nors kitų pomėgių?
Labai smagu su dviračiu važinėti. Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis ir tai man yra svarbu. Save laikau ne Europos piliečiu, bet Lietuvos. Lietuvoje irgi yra ką veikti. Man patinka mūsų maži kaimeliai, miestukai, įspūdinga senesnių miestelių architektūra. Smagiausia ten, kur žmonių dar neprišiukšlinta, norisi dingti iš didesnių miestų.
