„Šiandien dominuojanti politikos forma yra postpolitinė biopolitika, - teigia slovėnų filosofas Slavojus Žižekas. – Tai nuostabus teorinio žargono pavyzdys, kurį nesunkiai galima išplėtoti. „Postpolitika“ – tai politika, kuri teigia, kad išsivadavo iš senų ideologinių kovų, ir vietoje jų siūlo eksperimentinę vadybą bei administravimą. O „biopolitika“ pirminiu tikslu laiko žmonių gyvenimų saugumo ir gerovės tvarkymą.“
Tokia politika, kuri senąja prasme buvo valdymo menas, o dabartine primena nevykusią „vadybos ir viešo administravimo“ specialybę universitete, atmeta bet kokius (net pačius mažiausius) ideologinius varžymus ir yra pasišventusi padaryti viską, kad gyventume geriausiame iš visų įmanomų pasaulių, kaip Voltero „Kandidas“, kad pagaliau išsipildytų Aldous Houxley „svajonė“ sukurti „Puikų naują pasaulį“.
Su šia intencija konservatoriai puikiai administravo savo veiklą po savivaldos rinkimų kilusiame šurmulyje. Galėjo susidėti su bet kuo ir bet kaip. Net nesvarbu – su teistais, ateistais, lenkais, rusais, totoriais, karaimais. „Viskas tinka!” – kaip labai seniai postmodernizmo imperatyvą suformulavo P. Feyerabendas. Viskas tinka, nes tikslas pateisina priemones: būti administratoriumi, vadybininku, būti tuo net ne dėl naudos, o dėl pačios hegemonijos, ką labai gerai pastebėjo Noamas Chomsky kritikuodamas JAV politiką.
Dar būtų gerai, kad postpolitikai elgtųsi taip, kaip F. Nietzsche ir pervertintų vertybes, bet ne – jie jas nuvertina. Vyksta vertybinė devalvacija, nes bet koks trukdis administravimui – tai jo griovimas.
Jokių vertybių nėra, nes kiekvienu atveju reikia tapti chameleonu – kitaip neišliksi. O išlieka, priešingai nei teigė Ch. Darwinas, ne stipriausi, o tie, kas turi mažiausiai vertybių.
Postpolitikoje jau atgyvena tapo įvairūs vertybiniai siūlymai. Tik vidurinę baigę asmenys dar kalba apie dorovę ir moralę (nes yra skaitę tik Bibliją). Tikrieji šios mizanscenos žaidėjai rikiuoja savo artileriją pulti žmogiškų geismų tramvajų: suteikti „aušros pažadą“, „american dream“; jie kopijuoja reklamą, nes supranta, kad būtent prekių ženklai laimėjo Trečiąjį pasaulinį karą. Ir žinoma, bando būti į juos panašūs.
Bet toks kovinis aljansas labai pavojingas – žmonės nori grožio, aistrų naštos, o su konservatorių veidais grožio neišlauš net „fotoshopas“. Todėl po savivaldybių rinkimų jie gali būti pavadinti pirmaisiais dideliais postpolitikos pralaimėjimo atstovais. Už juos balsavo tie, kas dar gyvena XX amžiuje, tie kas vis dar ieško prarasto laiko.
Socialdemokratai tariasi laimėję, bet nežinia, ką jie laimėjo? Gavo nemažai balsų, tai logiška, bet didieji miestai – ne jų. Jie nieko nelaimėjo. Jie taip pat yra seno sukirpimo partija, kuri neturi blizgesio, kažko patrauklaus. Galbūt jų turinys ir geras, bet raudona pakuotė su A. Butkevičiaus veidu – nevykęs pokštas, kai neaišku, kas turi juoktis pirmas.
Lietuvoje per savivaldos rinkimus nelaimėjo nė viena partija, nes nė viena partija dar nesuprato, kur link krypsta politika.
Ir priešingai – laimėjo tie, kas yra tikri administratoriai, žmonės su neaiškia praeitim, nedeklaruojantys jokių vertybių ir kalbantys tikra gero vadybininko kalba. Laimėjo A. Zuokas ir V. Uspaskich. Broliai šaunuoliai, broliai rankelės.
Visi puikiai žinote, kokius atlyginimus po daugybės metų vilniečiams pažadėjo A. Zuokas. Naujasis Don Kichotas nuvers ne vieną grūdų malūną ir pinigus padovanos Vilniui. Juk nesunku draugams ir bičiuliams išpardavus Vilnių, pastatyti vieną kitą falą, kad visi pamatytų, kas išdulkino sostinę. „Shoping and Fucking“, kaip sakoma.
Kiek santūresnis V. Uspaskich, jis net ir nesistengia labai daug žadėti. Pats partijos pavadinimas yra didžiausias sovietinis pažadas: „Darbo!”. Tarsi galingas Supermenas Rusijos caras ne tik stato cerkves, bet ir įdarbina lietuvius. Abipusė nauda: vienam daug pinigų ir rinkėjų, o kiti bent jau laikinai neturi kuo skųstis.
Šitie sėkmingi administratoriai nejuokauja – jie iš tiesų atėjo tam, kad valdytų Lietuvą. Jų noras būti svarbiais ir reikalingais, ne vaikystėje patirtas meilės trūkumas, kaip pasakytų S. Freudas. Tai jų narciziškumo tenkinimas, jų nepasotinamas troškimas būti geidžiamiems.
Bet kokiais būdais išsikovoti sau svarbią vietą visur – versle, politikoje, šou pasaulyje. Didinti dėmesį sau tiek, kad apie tave imtų rašyti knygas. Kad būtum toks, kaip Paris Hilton – garsus bet neaišku, kodėl. O kai jau esi garsus, tavęs to niekas ir neklausia.
Naujieji politikai gyvenimą suvokia kaip galimybę įprasminti savo žmonių atmintyje, kad nereikėtų vėliau galvoti: „o kas aš buvau“.
Jiems iš paskos atšoliuoja puikus šokėjas V. Romanovas. Jam irgi neužtena to, ką turi. Lyg H. de Balzaco romane „Šagrenės oda“, kur pagrindinis veikėjas žino, kad nuo malonumų vartojimo artėja mirtis, bet vis tiek nieko nestabdo.
Postpolitikos ypatumas tas, kad joje greitai neliks jokių idėjinių komiksų personažų. Vien rajūnai, kuriems vis ko nors neužtenka.
Jie čia ne tam, kad tinkamai administruotų gyvenimą ir užtikrintų biopolitikos sėkmę. Jiems to reikia, kad pasižiūrėję į visuomenę, kaip į veidrodį, išvystų neblunkantį savo atvaizdą.
Šis reiškinys atėjo tiesiogiai iš TV, todėl TV geriausiai gali jį atspindėti – tai yra nesibaigiantis realybės šou, kuriame lyg D. Trumpo žaidime „Mokinys“ laimi apsukriausias, geriausiai mokantis apgauti, išgauti naudos. Viskas sukasi ne apie talentą ar pragmatizmą, o apie gebėjimą pasinaudoti, apgauti, meluoti, veidmainiauti ir galiausiai - visus išdulkinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!