Nuomonė. Kad mažėtų emigracija, Lietuva turi sugebėti konkuruoti su kitomis šalimis

Paskelbti priminiai gyventojų surašymo duomenys vėl įpylė žibalo dejonėms apie nykstančią Lietuvą. Išankstiniais skaičiavimais Lietuvoje ne 3,5 mln. gyventojų, bet vos daugiau nei 3 mln. Daugelis viešųjų asmenų puolė dar kartą analizuoti gyventojų mažėjimo priežastis ir pasekmes.

Štai prezidentės patarėjas, reikia manyti, išsakė šalies valdovės nuomonę, jog emigracijos lemtą gyventojų mažėjimą skatina blogas psichologinis klimatas ir nepotizmas - artimųjų protegavimas. Sociologas, ekonomistas Romas Lazutka aiškina, kad žmonės iš šalies emigruos ir toliau, kol valdžia nepakeis socialinės ir ekonominės politikos. Ekonomistas Raimondas Kuodis aiškina, jog emigracija, kuria jis vadina tiesiog bėgimu iš šalies,  - pagrindinė Lietuvos problema. Jurgis Jurgelis, labai vaizdžiai nupasakoja, kodėl tie žmonės bėga. Istorikas aiškina, kad jei taip ir toliau – šalies žlugimas ne už kalnų. Ir tai toli gražu ne visos pastaruoju metu pasirodžiusios įžvalgos, kurias vienija vienas bendras bruožas – apokaliptinė nuotaika ir niūrios pranašystės. Pavieniai balsai, sakantys, kad emigracija gal ne toks jau visapusiškai blogas reiškinys, šiame kontekste lieka tik kaip nesusipratėlio sapalionės.

Taigi, apibendrinus – emigracija blogis, gresiantis Lietuvos kaip valstybės išnykimu, o to priežastys  - itin bloga valstybės socialinė ir ekonominė politika bei klestintis ir nuo seno (sovietmečio, o gal dar anksčiau?) žinomas „švogerio“ fenomenas, kai kilimą ir socialiniais ir karjeros laiptais lemia ne kvalifikacija ir įdirbis, o įtakingi giminės ir pažįstami.

Panašu, kad priežastys daugiau mažiau išgvildentos ir dabar begalinėse diskusijose ieškosime vaistų ligai, vardu emigracija, pagydyti. Tačiau su tokiomis diskusijomis ir tokiu požiūrio horizontu, vargu ar pavyks juos rasti. Daugelis priežastis vardinusiųjų nemato arba tiesiog bijo pasakyti, kad tos priežastys ne tik vidinės, jau anksčiau vardinta nevykusi valdžios socialinė - ekonominė politika, nepotizmas ir pan. Viena pagrindinių priežasčių yra ne tai, kas vyksta pas mus viduje Lietuvoje, bet tai kas vyksta ten – už Lietuvos ribų.
 

Dabar metas, kai pasiekę nuo pat valstybės atkūrimo strateginiais buvusius tikslus - narystę ES ir NATO, galime mėgautis jų privalumais (pvz., 3 mlrd. Lt ES paramos nuo 2004 m.) ir, žinoma, trūkumais (800 tūkst. lietuvių emigracija).
 

Lietuvai įsiliejus į bendriją, kurios esmė – laisvas darbo, pinigų ir prekių judėjimas, valstybė Lietuva atsidūrė sąlygose, kokiose iki šiol neteko būti. Pinigai laisvai, be apribojimų gali išeiti ten, kur jiems lengviau daugintis, prekės – kur už jas daugiau moka, o darbuotojai – kur daugiau gauna. Turint omeny emigracijos mastus, pastaroji aplinkybė – ne Lietuvoje. Kitos, panašu, taip pat.

Nacionalinio išsivadavimo ir nacionalinės valstybės idėjai, vedusiai pirmyn 88-aisiais ir 90-aisiais, panašu, kad laikas į istorijos vadovėlį. Realybė tokia, jog laikas persvarstyti ir pačią „valstybės“ sąvoką.
 

Valstybė, kaip nacionalinis pasididžiavimo objektas, jau mažai ką bedomina. Nacionalinis pasididžiavimas pusbadžiu pralaimėjo sočiam emigranto gyvenimui. Egoistiška? Taip. Tačiau ar ne tokia žmogaus prigimtis? Jei būtų kitaip, bažnyčiai nereikėtų 2000 metų vargti nesėkmingai įrodinėjant atjautos ir pasiaukojimo kito vardan svarbą. Daugelis ieško elementaraus geresnio gyvenimo. Jei jo nėra čia, vykstama ten, kur tikimasi tokį rasti ar susikurti. Tad kalbant apie vienodas sąlygas, reikia kalbėti ne apie vienodas sąlygas valstybėje turtingam ir vargšui (apie ką pastaruoju metu diskusijos tik ir vyksta - prisiminkime  atgimusią diskusiją apie progresinius mokesčius), bet apie bent jau vienodas, jei ne geresnes, sąlygas, lyginant su kitomis šalimis, į kurias išvažiuoti dabar taip lengva.
 

Dabar norinti išlikti valstybė jau privalo užtikrinti ne tik visiems vienodas ir „teisingas“ veiklos sąlygas, bet ir konkuruoti su kitomis šalimis. Kitaip tariant – valstybė vis labiau priversta veikti ne kaip valstybė pagal klasikinį apibrėžimą, bet kaip verslo struktūra, konkuruojanti su kitomis lygiai tokiomis pat verslo struktūromis. Ta konkurencija vargiai įmanoma kliaujantis vien tik nuosava tauta (klasikinis valstybės apibrėžimas) ir nepritraukiant resursų iš kitų šalių, juolab, kad nemažai daliai tautos, apie kurią taip pakiliai kalba kai kurie ultradešinieji politikai, klasikinė  valstybė vienodai rodo.

Jie ieško vietos, kur gyventi patogiau jiems. Taip, tą galima vadinti egoizmu, nesusipratimu ir kaip tik nori, tačiau tai akivaizdus faktas. Taigi ką daro valstybė, konkuruodama kad ir su aplinkinėmis, kad pakeistų šia tendenciją? Ar kas nors analizuoja, kuo galėtume konkuruoti žemyno mastu? Verslo sąlygomis, paslaugų prieinamumu, dar kuo nors? Daug verksmo, kad mus amžinai lenkia estai, tačiau ar žinome, kodėl? Kas jų įmonėje „Estijos valstybė“ veikia geriau, racionaliau nei mūsų? Kodėl? O Airija? O kitos šalys į kurias plūsta lietuviai?

Aplinkoje, kurioje gyvename status quo nebūna – arba iš tavęs emigruoja geresnio gyvenimo ieškoti, arba jei yra gerai ir vietos gyventojai nebėga, laimės išieškotojai į šalį imigruoja. Vienas, pvz., galėtų būti Airija. Kažkada – viena skurdžiausių šalių pasižymėjusi didžiule emigracija. Jai tapus ES nare ir sugebėjus tinkamai leisti jos pinigus, Airija tapo viena patraukliausių valstybių, iš kurios bėgti jau mažai kas norėjo ir prasidėjo atvirkštinis procesas – gerų sąlygų pavilioti į ją pradėjo imigruoti kitų šalių gyventojai, taip pat ir lietuviai. Nesileiskite apgaunami Airiją užklupusios krizės. Taip, airiai pasismagino – leido daugiau nei galėjo, bet galime eiti lažybų, kad jau po kelerių metų ji vėl bus daug patrauklesnė šalis už krizę „sėkmingai“ įveikusią Lietuvą. Ir žmonės geresnio gyvenimo ieškoti veršis ne čia, o ten.
 

Taigi klausimas tas pats – kada ekonomistai, sociologai ir politikai ne tik svarstys kaip geriau perskirstyti ką turime, bet ir ims galvoti kaip konkuruoti bent jau su gretimu sodžium, jei jau neišeina sumąstyti kaip atsispirti miestelio anapus upės traukai. Prie į jį vežančių autobusų rikiuojasi eilės norinčių išvyksti iš gimtojo rūtų darželio. Turiu galvoje Lietuvą ir darbo rinką atidariusią Vokietiją. Tačiau šalyje, kur gatvių pavadinimo rašyba yra nacionalinė problema nr. 1, šių priežasčių niekas nemini. Nemato?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!