Įprastai kelionę pradėdavome nuo Vilkijos ir tęsdavome per Seredžių, Veliuoną, Vytėnus, Raudonę. Šis maršrutas neilgas, tačiau labai turtingas nuostabiausiais architektūros, meno, istorijos, kultūros, urbanistikos ir archeologijos paminklų. Ir gamta nepašykštėjo šiam kraštui grožio. Keliaujant palei Nemuną, vienu metų laiku čia atsiveria pilys ir maži miesteliai, įsikūrę abipus upės, o kitu – nepakartojami gamtovaizdžiai. Reginių įvairovė niekuomet neleidžia nuobodžiauti net įnoringiausiam keliautojui.
Kiek ankstėliau „Laikinojoje sostinėje“ perskaičiau straipsnį apie snūduriuojančią Vilkiją ir panorau pralėkti pasižiūrėti ar tikrai taip yra, tačiau vis stigo laiko. Tvirtai apsisprendžiau, kai DELFI perskaičiau, kad Vilkijoje sunaikintas urbanistikos paminklas, sena XVI-XIX amžiaus akmenų bruko gatvelė.
Skaitydama ankstesnį straipsnį pagalvojau, kad tai parašė kokia nors pikta žurnalisto plunksna, tačiau, pamačiusi suniokotos gatvelės nuotraukas, patikėjau.
Šeštadienio rytą mano ir dar viena draugų šeima susėdome į automobilius ir patraukėme gerai pažįstamu maršrutu, tik nutarėme dar aplankyti vis taip reklamuojamą Kulautuvos kurortą.
Turtingųjų ramybės oazė
Ankstyvą rytą beriedant Kulautuvos keliu, sutikome prabangių automobilių, dumiančių iš miestelio. Tikriausiai kulautuviškiai, pailsėję savame pušyne, nusprendė išlėkti pasisemti kultūros svetur. Kai sustojome centrinėje alėjoje, miestelyje tvyrojo pušų kvapas ir ramybė. Prabangių vilų išpuoselėtuose kiemuose puikavosi tik pušys ir šeimininkų belaukiantys prabangūs automobiliai. Parkas, su neseniai sutvarkytais takais ir miške stovinti Šv. Mergelės Marijos skulptūra, kantriai tebelaukė kurorto lankytojų...
Pasukome prieplaukos link, ten taip pat ramybė. Nematyti nė mažųjų laivų, nė jų laukiančiųjų. Neradę kurorte nieko patrauklaus, supratome, kad ne kažką čia ir galima pamatyti, todėl pasukome Vilkijos link.
Dievo pasiuntinių ir valdžios apleistoji Vilkija
Ties Batniava virš miško išniro sidabriniai Vilkijos bažnyčios bokštai. Vilkijos miestas mus pasitiko abiem gatvės pusėm surikiuotais automobiliais. Dešinėje pamatėme šurmuliuojantį turgų. Nesileidome jo apžiūrinėti, tačiau supratome, kad miestas gyvas. Pasukome bažnyčios link.
Neogotikinė šventovė, pastatyta 1908 metais pagal nežinomo architekto projektą, iš tikrųjų didinga ir graži. Užsilipome ant šventoriuje nukirsto medžio įrengtos aikštelės pasigrožėti Nemuno vingiais. Tolumoje driekėsi neaprėpiami toliai. Kaip tai nuostabu! Neveltui kartais išgirstama Vilkiją vadinant Lietuvos Alpėmis. Tokio reginio gali pavydėti bet kuris miestas.
Eidami šventoriumi apžiūrinėjome koplystulpius, kryžius, šioje bažnyčioje kažkada tarnavusių kunigų kapus. Netikėtai mus užkalbino maloni garbingo amžiaus moteris. Ji tvarkė kunigo kapą. Atsitiesusi paklausė, ar mums gražu Vilkijoje. Apsalę nuo ant pakylos patirtų įspūdžių, visi sutartinai gyrėme. Tačiau rūpestigoji vilkijietė čia pat pridūrė, kad dabar Vilkijoje jau nebe taip, kaip buvo anksčiau.
Suklusome. Susigraudinusi moteris pasakojo, kad klebonas Leonas Kalinauskas buvo garbingas, ir paprastas žmogus, radęs gerą žodį kiekvienam, o dabartinis – jaunas, gražus, raudonskruostis, bet nesirūpina parapijos žmonėmis. Jis kažkoks keliauninkas, todėl nuolat su vietos verslininkais vyksta į užsienio ekskursijas, arba kažkokius pasitarimus pirtelėje.
Anądien jos draugė į pamaldas atėjo viena, tai klebonas pareiškė, kad dėl jos vienos šventų Mišių nelaikysiąs. Be to į bažnytėlę ateina dažnai gerokai įraudusiais skruostais… Moterys tarpusavy pasibėdavojančios, bet vistiek į bažnyčią einančios. Dievas ir valdžia apleido Vilkiją – galutinai užbaigė vilkijietė. Pasidarė įdomu, kuo čia dėta valdžia.
„Valdžia irgi nežiūri mūsų miestelio“, - kalbėjo moteris. Vilkija niekada nebuvo tokia apleista, kaip dabar. Seniūnas ryte atvažiuoja, pasisukinėja, parėkaloja ir vėl į savo Raudondvarį lekia. Nerūpi jam miestas.
Nenorėdami klausytis senolės godų, atsisveikinom ir patraukėm vartelių link. Sugrįžome prie automobilių ir pradėjome leistis nuo kalno. Kelią mums užkirto iškasinėta gatvė, todėl teko apsisukti. Pabijoję, nusprendėme automobilį pastatyti prie A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus ir toliau vaikščioti pėščiomis.
Muziejus pūpsojo dauboje naujutėlaičiu, skiedromis dengtu, stogu. Juškynės šeimininkė Vida Sniečkienė pasitiko atsiprašinėdama, kad po remonto muziejuje dar ne viskas sutvarkyta, tačiau didžiavosi pagaliau perdengtu stogu. Moteris džiūgavo, kad jau nebereikės palėpėje statyti kibirų, lietaus vandeniui surinkti.
Vis dėlto, kad ir kas čia bepasikeistų, tačiau muziejus savo dvasios nepraranda, o šeimininkai kaip visuomet svetingi. Žodžiai iš širdies į širdį. Daugiau nieko ir nepridursi. Čia visada gera užeiti, pabūti, pasižiūrėti, sužinoti, atsigauti. Velionis Antanas Juška turėtų būti laimingas, turėdamas tokią atminimo vietą. Juk nuo Vilkijos iki jo amžinojo poilsio vietos Veliuonoje, taip netoli.
Nuo seno žinojau, kad Pirties gatve galima ramiai pasivaikščioti ir dar daugiau pamatyti. Patraukėme iškasinėta Kauno gatve. Pakeliui pasukome į labai siaurą ir stačią Bažnyčios mažąją. Nors Kauno gatvė, vedanti į kalną, atrodė baisiai, tačiau Bažnyčios mažoji siaubinga. Nuotraukos internete ne tokios kraupios, koks vaizdas tikrovėje. Šis urbanistikos paminklas apgailėtinai sudarkytas! Sveiku protu sunkiai suvokiama, koks piktavališkas darbas nudirbtas paties Vilkijos miesto šeimininko!
Įdomu, ar susirūpino kokia nors Valstybinė paveldosaugos institucija šiuo, miesto istorinę atmintį griaunančiu tarnautoju (-ais), ar Kauno rajono savivaldybė deramai išpėrė kailį šį nusikalstamą darbą įvykdžiusiam (-iems) savo tarnui (-ams). Juk Vilkijos miesto urbanistiniam paveldui padaryta ne tik moralinė, bet ir didžiulė materialinė žala. Nuo publikacijos paskelbimo jau prabėgo nemažai laiko, tačiau čia viskas lygiai taip pat.
Tarsi tik ką praūžusio fronto apkasais eidami iškasinėtomis Vilkijos gatvėmis, jau nebematėme nei gražios gamtos, nei ankstesnio Alpių žavesio. Supuvę, sulūžę mediniai suoliukai arba buvusios jų stovėjimo vietos šalia šaligatvių, lydėjo mus žemyn. Dėl valdžios abuojumo, net Šv. Florijonas, prarado karininkiškas šalmo puošmenas ir nežinia kur nusviedęs raudoną vėliavą, su vandens kubilu rankose, pasiliko stovėti prieš naikinamą miestelį.
Išpuoselėtu piliakalniu viliojantis Seredžius
Vos tik pravažiavus keletą kilometrų nuo vietos, menančios 1863 metų sukilimo vado Antano Mackevičiaus suėmimą, tarsi žaliu aksomu apvilktas, atsivėrė Seredžiaus piliakalnis. Šalia jo spindėjo bažnyčia.
Prie Dubysos išsidėstęs miestelis atrodo niekuo ypatingas, tačiau Palemono piliakalnis neabejotinas panemunių ir Lietuvos turtas. Jis čia viso ko ašis.
Pasukus kairėn į piliakalnio papėdėje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę, į akis krito akmenimis grįsta, Veliuonos link vingiuojanti gatvė. Po tik ką matyto sukrečiančio vaizdo Vilkijoje, norom nenorom žvilgsnis bėgo laiko ir žmonių nugludintais bruko akmenimis ir glostė širdį. Kompozitoriaus Stasio Šimkaus vardu pavadinta gatvė vingiavo tarsi blizgantis kilimas, ant kurio norėjosi atsiklaupti. Seni mediniai namai abipus akmenimis išbruktos gatvės, neatskiriama šio reginio dalis.
Prisilaikydami turėklų, sušilę ir uždusę, mediniais laiptais lipome į kalną. Kildami vis aukštyn ir aukštyn virš senosios gatvelės ir žemutinės miesto dalies, mėgavomės pavasarišku vėju, pučiančiu nuo Nemuno, ir džiaugėmės krupščiai prižiūrimu piliakalniu. Kiek beatmenu, visada jis toks. Turbūt ne veltui šio žalio kalno viršūnėje per Baltų vienybės dieną ir Valstybės šventes, čia susirenka žmonės ne tik iš Seredžiaus, bet ir Kauno, įkurti laužo ir iškelti mūsų Trispalvės.
Kai aplinkui taip gražu, rodos, kad esi arčiau Dievo. Tada kava iš termoso ir paprasčiausi sumuštiniai tampa gardeni.
Panemunių perlas – Veliuona
Po nežemiškų įspūdžių Seredžiuje net nepajutome, kai atsidūrėme Veliuonoje. Žvilgterėjus dešinėn, žaliavo, kruopščiai nušienauti ir sąžiningai nugenėtais medžiais apželdinti, Ramybės ir Gedimino piliakalniai. Vingiuojantis kelias vedė į miestelį. Piliakalnių šlaituose tvarkingai iš akmenų sumūrytos atraminės sienelės liudijo apie ypatingą šio krašto žmonių darbštumą ir pagarbą praeities paminklams. Šalia vingiavo trinkelėmis grįstas takas pėstiesiems. Žvilgsnį traukė piliakalnių papėdėje plytintis platus ravas, tarsi specialiai prisodintas pavasarinių lauko gėlių. Atrodė, kad Veliuona visada laukia kiekvieno žmogaus, važiuojančio ar einančio panemuniais.
Pasistatę automobilį, nužingsniavome tiesiai į dvaro parką, kur, vos bepradedantys sprogti, į dangų stiebėsi garsieji Veliuonos tulpmedžiai. Savo tulpės žiedo formos žalsvai oranžiniais žiedais, jie žinomi ne tik Lietuvoje. Teko girdėti, kad net mūsų kaimynų latvių dendrologai, norėdami tokiais gražuoliais papuošti savo parkus, buvo atvykę rinkti šių retų medžių sėklų.
Seno parko pakraštyje stovi klasicistinio stiliaus dvaro pastatas, kuriame įsikūręs krašto muziejus. Jis visai kitoks, nei Juškynė Vilkijoje. Be vietos buities rakandų, čia išsaugota sena unikali mokyklos klasė. Ji turėtų būti itin įdomi ir, galbūt, sunkiai suvokiama šiandienos moksleiviui.
Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų renesansinė bažnyčia, Albrechto Stanislovo Radvilos statyta 1636–1644 metais, turtinga gausiomis bažnytinėmis vertybėmis ir apipinta įvairiomis vietinėmis istorijomis, kurias mielai pasakoja šios bažnyčios zakristijonas.
Šventoriaus Nemuno pusėje, akį patraukia raudono ir balto marmuro paminklai. Tai mūsų tautosakos rinkėjų, šviesuolių Antano ir Jono Juškų amžinojo poilsio vieta. Po ilgų pasirengimų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinio bendradarbio Antano Mockaus pastangomis, šių dviejų, Lietuvai itin reikšmingus darbus nudirbusių, brolių palaikai 1990 metais buvo parvežti iš Kazanės.
Amžinam poilsiui jie atgulė Veliuonoje. Antanas, kurį laiką klebonavęs šiame krašte, surinko didžiulį panemunių dainų lobyną ir kartu su broliu Jonu surašė į ištisus tomus. Šis kunigas ir tyrinėtojas, caro valdomoje Lietuvoje, tautos kultūrai nudirbo šventą darbą, užrašė daugiau nei penkis tūkstančius šio krašto dainų ir jų melodijų, todėl įrašytas tarp Lietuvos tūkstantmečio šviesuolių.
Priešais bažnyčią, iš pagrindų tvarkomoje aikštėje, didingai stovi 1930 metais statyta Apolinaro Šimkūno sukurta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto betoninė skulptūra. Kunigaikščio vardu pavadinta ir gatvelė, vingiuojanti aukšto šlaito viršukalne. Ji ypatinga, nes visi namai abiejose gatvelės pusėse puikuojasi išskirtiniu Nemuno vaizdu. Čia paprasčiausiai gera pasivaikščioti, pasigrožėti išpuoselėtais darželiais ir kiemais ir, žinoma, prie vieno pastato pamatyti, tikriausiai niekur neregėtą, neįprastai įrengtą automobilio stovėjimo aikštelę. O sutikti vaikai ir veliuoniečiai čia, kaip jau retai kur Lietuvoje, kiekvieną svečią sveikina.
Gatvės gale, ant aukšto Nemuno šlaito, stovi balta didžiulė, į šalis ištiesusio rankas, Sigito Straigio sukurta Kristaus statula. Jis pasitinka kiekvieną atvykstantį ir, tarsi apglėbęs, palaimina. Ar bereikia lėkti žiūrėti kažkur toli į Rio de Žaneirą, kai stovi Jis čia pat, mūsų Lietuvoje Veliuonoje?!
Diena ėjo vakarop, saulė mums jau žiūrėjo į nugaras. Lydimi Veliuonos Kristaus žvilgsnio, riedėjome Kauno link ir dalinomės įspūdžiais. Sunku buvo suvokti ir paaiškinti pastebėtus skirtumus tarp miestelių. Rodos, visi gyvena ant to paties Nemuno kranto, ir ta pačia kalba bendrauja, o tvarkosi skirtingai.
Norisi paraginti kiekvieną lietuvį, ar užsienietį keliauti panemuniais, pasigrožėti plačiais Nemuno slėniais ir Lietuvai neįprastu reljefu, tačiau kelionę išties pradėti kita Nemuno puse, nuo Zapyškio, o ties Vilkija persikelti per Nemuną vieninteliu Lietuvoje upiniu keltu, kurio keltininkas visada geros nuotaikos laukia pėsčiųjų ir ratuotų nuo gegužės iki lapkričio, tada, aplankius A. ir J. Juškų muziejų, traukti tiesiai Seredžiaus link.
Kad nuotaikos kelionės pradžioje nesusigadintumėte, Vilkijos bažnyčios bokštais, spindinčiais iš tolo, galima pasigrožėti vakare grįžtant namo. Tarsi liepsnojančios oranžinės žvakės, naktį jie atrodo didingai ir teikia viltį, kad ateis laikas, kai panemunių turistinio maršruto pradžia galės būti ir Vilkija.