Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad kariuomenė yra viena iš institucijų, kuria visuomenė pasitiki. Tačiau vieša paslaptis, kad į NATO buvome priimti su tam tikru “avansu”, Vakarams tikintis, jog palaipsniui reformuosime savo karines struktūras, kad jos visiškai atitiktų NATO keliamus reikalavimus ir gebėtų efektyviai dalyvauti tarptautinėse operacijose.

Nors sunku visiškai teisingai nuspėti, kokia bus NATO po keleto dešimčių metų, tačiau galime drąsiai teigti, kad šiandien pagrindinis pavojus NATO šalių ir viso pasaulio saugumui yra tarptautinio terorizmo grėsmė, kuri, matyt, išliks ir ateityje. Kitas svarbus NATO uždavinys ir toliau bus ginkluotų konfliktų suvaldymas.

Teroristai, kaip žinia, pasižymi savo nenuspėjamumu. Jie gali pulti bet ką ir bet kada. Todėl neišvengiamai NATO ir kitose tarptautinėse saugumo organizacijose didės mobilių pajėgų, gebančių greitai ir profesionaliai reaguoti į netikėtą ataką, svarba. Tuo tarpu įprasta teritorinė šalies gynyba kuo toliau, tuo labiau praranda savo prasmę dėl nykstančios tiesioginės Lietuvai karo grėsmės iš šalimais esančių kaimyninių valstybių.

Dėl šių priežasčių dauguma naujųjų NATO narių rimtai ketina peržvelgti savo ankstesnę karinę politiką ir atsisakyti senamadiškai formuoti savo kariuomenę šauktinių pagrindu bei siekia pereiti prie profesionalių ir mobilių junginių, laiku mokančių atsakyti į netikėtą puolimą ar padėti savo sąjungininkams. Atlikusios šias reformas, jos pagrįstai gali tikėtis galutinai integruotis į Vakarų bendruomenę ir aktyviai dalyvauti jos saugumo ir gynybos politikoje.

Deja, tenka liūdnai konstatuoti, kad mūsų šalies politikai neskuba šokti į nuvažiuojantį traukinį. Neišsprendus esminių klausimų, iškyla reali grėsmė, kad atsiliksime nuo savo kaimynų, o mūsų vaidmuo NATO gali pavojingai sumažėti.

Lietuvos kariuomenė iki šiol formuojama šauktinių pagrindu. Nors dažnai skelbiama, kad turime net apie 8 tūkstančius karių profesionalų, tačiau didelė dalis jų iš esmės atlieka administracines ir kitas pagalbines funkcijas, arba, kitaip tariant, tai krašto apsaugos sistemos biurokratai, arba tarnautojai, atliekantys dalinių, dislokuotų Lietuvoje, apsaugos ir aptarnavimo paslaugas.

Be to, nors dažnai pabrėžiama, jog viena iš svarbiausių kariuomenės funkcijų yra patriotinis auklėjimas ir vyriškumo ugdymas, tačiau realūs skaičiai yra kitokie: tik kas aštuntas jaunuolis atlieka privalomą pradinę karo tarnybą, o alternatyvioji karo tarnyba apskritai egzistuoja tik popieriuje. Taigi arba reikia didinti šauktinių skaičių (tai efektyviai galima padaryti trumpinant karinės prievolės laiką), arba apskritai atsisakyti šauktinių, o patriotinį auklėjimą diegti į mokyklos programas, kurios apimtų visą šalies jaunimą.

Greitu laiku Seimo politikų lauks nelengvas išbandymas, kuris parodys, ar pakaks politinės valios ryžtingai reformuoti karines struktūras. Kaip bebūtų, neseniai Seimo Žmogaus teisių komitetas priėmė išties keistą sprendimą. Šis komitetas rimtai nesprendė problemos, jog apribojama jaunuolio teisė pačiam po pusės metų praeitų karinių mokymų pasirinkti, ar toliau tęsti karinę tarnybą ir po kelerių metų tapti tikru profesionalu, atitinkančiu visus tarptautinius standartus, ar kitaip sau pelnyti duoną tolimesniame gyvenime.

Savaime suprantama, kad tarnyba kariuomenėje savaip ugdo jaunuolį, padaro jį tvirtesnį ir atsparesnį. Tačiau lygiai taip pat svarbu atsiminti, kad išties nemaža dalis jaunuolių, priverstų tarnauti kariuomenėje visus metus, praranda susirastą darbą, netenka galimybės kitais metais pradėti mokslo studijas, arba išvis pagal charakterio ir būdo bruožus netinka karinei tarnybai. Taigi verta iškelti klausimą, ar žmogaus teisėmis besirūpinantiems politikams turi būti svarbesni konservatyvūs sistemos poreikiai, ar jauno žmogaus gyvenimo interesai.

Žinoma, kariuomenės reforma yra būtinas, tačiau didžiulių pastangų pareikalausiantis darbas. Todėl Seimui, principingai nusprendus pereiti prie šiuolaikiškai suformuotos kariuomenės, šis klausimas turėtų būti rimtai svarstomas platesniame visuomenės tarpe, o Valstybės gynybos tarybai savo ruožtu reikės priimti tolimesnius strateginius sprendimus.