Šeštadienį vykusioje frakcijos konferencijoje tik maža balsų persvara buvo išsaugota Tautininkų frakcijos narystė Konservatorių partijoje, tačiau toks svarstymas buvo atidėtas 2 mėnesiams, tikintis demokratinių partijos pertvarkų bei ministro posto perdavimo Irenai Degutienei. Taip pat buvo nutarta reikalauti grąžinti į partiją iš jos išmestus G. Songailą, K. Uoką ir A. Radžiūną bei toliau ginti frakcijos interesus.
G. Songaila kreipėsi į Teismą su prašymu panaikinti TS-LKD Vilniaus sueigos tarybos sprendimą sudaryti koaliciją su Valdemaro Tomaševskio bloku, nes šis esą kategoriškai prieštarauja principinėms Konservatorių partijos nuostatoms.
Akivaizdu, kad nenorėdami likti opozicijoje, Vilniaus miesto savivaldybėje, šia sąjunga TS-LKD nariai tiesiog siekė sukurti atsvarą A. Zuoko ir V. Uspaskich blokui, tačiau vėliau dėl nesuderinamų partinių idealų ir programų, tokių ketinimų buvo atsisakyta. Tokie politiniai viražai iš esmės yra dažni viešojoje Lietuvos erdvėje, tačiau šį sykį jie lėmę partijos mandato netektį ir sudrebino tautininkų frakcijos vertybių skales.
Kas pateisina masę, pateisina ir vienetą
Ne paslaptis, kad pagrindinės G. Songailos kritikos strėlės lėkė buvusio KGB tarnautojo – majoro V. Balakino, dabartinio V. Tomaševskio padėjėjo, užimančio aukštą postą LLRA pusėn. Neįmanomas bendradarbiavimas su Lietuvai nelojaliais piliečiais, be jokios abejonės, yra svari priežastis nutraukti bet kokius politinius santykius, tačiau tuomet nederėtų taikyti dvigubų standartų ir pačiai konservatorių partijai.
Nesiruošiama nei įrodinėti tokių asmenų buvimo TS-LKD (nors tokios informacijos, su būtais ir nebūtais įrodymais knibžda interneto erdvėje), nei teisinti V. Balakino argumentuojant, jog „tokių asmenų per daug, kad praėjus 20 ar 30 metų butų galima visus juos vertybiškai nuteisti.“ Priešingai – toks lojalumas turėtų būti nedvejotinai smerkiamas, tačiau iš tokių įtarimų kylantis konfliktas šiandien gali tapti politikos objektu.
Tenka susitaikyti, jog tai, ką mums paliko mūsų praeitis – ne vienalytė tautinė valstybė, bet mišri ir susiskaldžiusi – ir kuo toliau, tuo labiau – politinė liaudis. Ir teigiu tai be jokios sovietinės kanotacijos, tiesiog tai, kad veikiausiai savaime apie tai pagalvojote, rodo įsirėžusį istorijos pėdsaką mūsų sąmonėje.
Mūsų elitų sustabarėjimas, politikos „nepereinamumo“ problema ir tai, kad senajam rėžimui pavaldūs asmenys labai greitai sugebėjo persigrupuoti ir pakeisti „politinę“ orientaciją, verčia suvokti, kad toks politikos peizažas reikalauja jį keisti tik pamažu, dirbtinai neforsuojant.
Atsisakymas bendradarbiauti tik dar labiau supriešina tautą, atskiria nebe visų piliečių, bet lietuvio ir lenko pažiūras, supriešina „savą“ ir „svetimą“. Mūsų istorinės patirties politika privalo artėti prie vakarietiškojo modelio visų pirma per atstovavimo adekvatumą, todėl kaip 15 proc. balsų surinkusi partija gali būti išbraukta iš politinės arenos ar atmesta kaip antrarūšė? Kaip be jos pasiseks atstovauti visiems miesto gyventojams?
Juolab toks kategoriškas G. Songailos atsisakymas bendradarbiauti su LLRA prieštarauja ir frakcijos deklaruojamoms vertybėms. Steigimo deklaracijoje - Pagrindiniuose tautininkų politiniuose nuostatose, juodu ant balto teigiama, jog „Lietuva gerbia kitų tautų savimonę turinčius savo piliečius. (...) Gyvybinga pilietinė visuomenė ir sveika, nuo jos neatitrūkusi valstybinė valdžia įmanoma tik tuomet, kai tauta jaučia savo suverenias galias valstybėje ir iš tikrųjų gali jas panaudoti. Tam būtina plėtoti biurokratinės valdžios neužgožtą atstovaujamos demokratijos sistemą.“ Jei piliečiai apgina ir pateisina buvusį lojalumą KGB, tuomet atstovaujantiems politikams lieka arba susitaikyti, arba trauktis. Pastarojo varianto Tautininkų frakcija vis dėl to nepasirinko.
TS-LKD Tautininkų frakcijos Taryba išleido „Pareiškimą dėl Dėl TS-LKD pirmininko politikos“ esminė žinutė buvo tai, jog frakcija „nebemato jokios galimybės tapatintis su tokia dabartinio TS-LKD pirmininko politika ir siūlo jam atsistatydinti.“
Tačiau šeštadieninėje konferencijoje buvo pasirinkta likti partijos sudėtyje (nepaisant tokio identitetų konflikto) ir laukti esminių pokyčių. Todėl vėl kyla klausimas, ar to nebuvo galima pritaikyti ir TS-LKD, ir LLRA koalicijai: nors nei jųdviejų savivokos, nei partiniai užmojai nesutampa, galbūt verta pabandyti siekti konsensuso ir taip atstovauti piliečiams?
Akivaizdu, jog jei tautininkams svarbiausia identitetų ir pažiūrų atitikimas, kuris trukdo kurti konservatorių koaliciją su Tomaševskio bloku, tuomet viduje galiojantys standartai turėtų būti tokie patys: požiūrių išsiskyrimas partijos viduje taip pat turėtų tapti priežastimi nuo jos atsiskirti. Ar veikiama vardan politinės galios išlaikymo?
Ir pabaigoje – apie politinius tautininkų užmojus. Šeštadienį jau minėtoje konferencijoje dalyvavęs Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos judėjimo pirmininkas Julius Panka pavadino V. Tomaševskį „vienu didžiausiu Lietuvos priešų“, su kuriuo vien tik tautininkai esą ir kovoja. Tačiau tokiai kovai nei tolimesnės politinės programos, nei vertybių kairė-dešinė, nei kitų partijų narių buvęs pavaldumas KGB nebėra svarbūs – anot jo, nesvarbu kokiai partijai priklausydami, tautininkai privalo gauti 10 kartų daugiau atstovų nei dabartiniame Seime.
Taigi ima atrodyti, kad visuomenės ateitis priklauso nuo vieno politinio lyderio likimo, o be V. Tomaševskio Lietuva pasitiks kur kas šviesesnį rytojų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!