Tu taip toli dabar
ir taip arti.
Šimtamečiai medžiai kalba apie ramybę.
Ten - Tu
Medžių viršūnės supa baltus debesis.
Ten - Tu
Nurimęs vėjas apsistoja mano plaukuose.
Ten - Tu
Kas vakarą meldžiuosi ir maldų kuždesiai byra tiesiai i angelų delnus.
Aš tikiu
Aš žinau - Tu girdi.

Tūkstantį galimų kartų Tau nepasakiau,kad myliu ir nepadėkojau Tau:
už tikėjimą viskuo,
garsais ir žodžiais,
laiškais,
laiškanešiais,
praplaukiančiais laivais,
kas naktį spindinčiom žvaigždėm,
Mažuoju Princu ir Penu Piteriu iš Niekados šalies.
Už norą kilt aukščiau negu aukštai(pakilus nenukrist),
už blaivią mintį - niekad nedvejot,
už norą mokytis tikėt,svajot
ir nieko nenuvilt.
Tik Tau dėkot turiu už tai,kad noriu skrist.

Net ir tada kai siautė pūgos,
kai vėjas vartė galingiausius medžius,
net ir tada,kai krosnyje trūko malkų,
o arbatoje - kruopelytės cukraus...
Tu tyliai
be triukšmo ir garso,
be pykčio ir keiksmų
atnešdavai mums pavasarį.
Pakvipdavo namai žaluma...
obelų žiedais,
naminiais blynais su aviečių uogiene...
Ir mes atgimdavome.
Iš naujo.
Kaip tūkstantį kartų prieš tai.