Paskutinio (ne dabar vykstančio) gyventojų surašymo duomenimis, net 79 proc. Lietuvos gyventojų nurodo esantys katalikai, tačiau iš jų, tik 10 proc., reguliariai lankosi sekmadieninėse Mišiose. Taip yra, jeigu tikėsime statistika, nors ne visada reikia ja tikėti, nes, kaip sakydavo Winstonas Churchillis: “Aš tikiu tik ta statistiką, kurią pats suklastoju.“
Yra dar viena nedidelė grupė žmonių, kurie jau antrus metus iš eilės vykdo apostazės akciją.
Tas ne visiems girdėtas žodis reiškia katalikų tikėjimo atsisakymą. Nenorėčiau dabar nagrinėti ir vertinti šių žmonių motyvų, argumentų ir pan. Tik viena mintis apie tai – liūdna, jei tik toks būdas buvo surastas – ateiti į aikštę vidury miesto su plakatais ir pranešti pasauliui apie savo egzistavimą. Žiūrėkite, štai aš - apsėstas rimčiausios problemos! Tai demonstravimas ne tiek savo noro atsisakyti tikėjimo, kiek visai kitų dalykų.
Bet grįžkime prie šventės ir tų 79 ir 10 procentų.
Prisiminiau savo ankstyvą vaikystę - nuo 4 iki 7 metų viename mažučiame Lietuvos pasienio miestelyje ir to miestelio bažnyčią.
Man, mažam vaikui, ėjimas į bažnyčia su močiute buvo tokia šventė! Nežinau, negaliu iki galo paaiškinti kodėl. Tai tiesiog jausmas, kuris yra arba ne. Ne tik graži aplinka, paveikslai, giedojimas ar apeigų iškilmingumas. Tik daug vėliau supratau, kad svarbiausia buvo tie giedri veidai Dievo namuose, pasipuošę žmones, seneliukai su savo senutėmis už parankių, ta ramybė ir didelė viso to prasmė.
Ir tie pora saldainių, kuriuos kunigas man pasimetusiai greitai įdėdavo į rankytę. Jis dažnai pasitikdavo arba išlydėdavo savo parapijiečius po pamaldų, palabindavo, pakalbindavo, pasidžiaugdavo ar patardavo. Ir kalbėdavosi vieni su kitais - klebonas, kaimynai, gimines, draugai. Ir tai buvo labai svarbu.
Tėvai netrukus persikėlė į didesnį miestą, po to dar kitur. Bėgo metai. Teko pabuvoti daugelyje bažnyčių – tiek didesnėse, tiek mažesnėse, miestuose ir kaimuose. Bet niekas kitur ne tik manęs, bet ir kitų parapijiečių, daugiau taip nekalbindavo, nepasitikdavo ir neišlydėdavo. Net ir broliai pranciškonai...
Vis mažiau giedros ir šventės mačiau žmonių veiduose, nors dabar jau nereikėjo slapstytis ar bijoti, žengiant per bažnyčios slenkstį, kad pamatys koks nors partinis „šnipas“... Vis daugiau nerimo, uždarumo , skubos ir pasimetimo .Vis daugiau pasirinkimo galimybių ir materialinių gerybių...
Atėjo, atslinko nauja baimė – pradėjome gėdytis, varžytis , o gal net bijoti, kad esame krikščionys, kad tikime. Net ir persižegnojame dažnai „ant greičio“ lyg „susinepatoginę“ . Net bažnyčioje... Ką jau kalbėti apie kitą viešą vietą. Lyg užklupti darant ką nors gėdingą. Kodėl - kad gaištam laiką tokiems „niekams“?
Skubame, visi labai skubame. Suprantama. Normalu. Bet net ir skubėdami, ranką prie širdies pridėjus, na nors kartą (gal labai retai, bet juk buvo ?) sukirbėdavo noras pasidžiaugti ar ką nors pakeisti...
Gal norėjome būti pastebėti, išgirsti ar paguosti, ar tiesiog nusišypsoti šalia esančiam? Artimesni, saugesni, svarbūs? Bet bijome – bijome būti nesuprasti, pasirodyti pažeidžiami, keisti, atrodyti juokingi su ta savo nuomone ir su tuo savo Dievu...
Sunku peržengt savyje kažką nematomą , klampų ir pirmam žengti žingsnį.
Gal todėl net ramybės per pamaldas artimajam linkime tik formaliai, žiūrėdami į viršų, apačią, pro šalį - kur tik nori, bet ne į akis. Ir taip apsidžiaugiame, kai kas nors mums ištiesia ranką ir į tave žiūrinčiojo akyse nors sekundei šmestėli nuoširdumas.
Kai praėjusią vasarą kitame mūsų miestelyje, kur teko nueiti į vakarines pamaldas, pamačiau kleboną po pamaldų išlydintį ir besišnekučiuojantį su savo parapijiečiais ar tiesiog apsilankiusias tos dienos pamaldose, vos neapsiverkiau iš džiaugsmo - pasirodo yra dar, yra ir taip ! Štai jis - jo didenybė dialogas. Be skambių žodžių ir patoso, be ilgo ruošimosi , kaip sakoma – iš širdies į širdį.
Ir jeigu pokalbių bus daugiau ir įvairesnių , dažnesnių , gal ir viešos akcijos aikštėse taps neaktualios. Tiesiog išgirsime vienas kitą. O jeigu bus turinčių tvirtą savo , bet kitokią nuomonę – ne bėda, svarbiausia, išgirsime save ir sustiprėsime savo viduje.
Subėgame ( tie, minėtieji 10 proc.) į sekmadienines, šventines, rytines ar vakarines pamaldas. Su savo mintimis, intencijomis, rūpesčiais ir išbėgame. O džiaugsmai? Ar ateiname pasidalinti džiaugsmais, ar ateiname į bažnyčią – Dievo namus, kaip į šventę, pasipuošę, jei ir nenudirbę visų nesibaigiančių darbų, bet nuskaidrėjusias veidais? Juk į šventę neįmanoma patyliukais, „ant greičio“ ar gėdijantis, varžantis.
Į šventę - tai dažniausia su dovanomis. O jos gali būti įvairios. Sau, savo sielai - maldą, ramybę, gerą darbą, savo artimajam ar tiesiog šalia esančiam – gerą žodį , šypseną ar ištiestą ranką. Atrodo smulkmenos? O jei pabandyti? Prisiminus šv. Pranciškų, kuris sakė, kad nėra tokios tamsos, kurios neperskrostų vienos žvakelės šviesa.
Šviesos ir stiprybės mums visiems! Mums, Didįjį šeštadienį uždegsiantiems žvakes atnaujinant krikšto įžadus - drąsos ir džiaugsmo, kad esame mylimi Dievo vaikai ir tai suvokiame.
Kitiems – gražios margučių šventės ir džiaugsmo, kad gamta gražiai bunda ir oras savaitgalį šiltas ir be lietaus. O Dievas palauks, Jis kantrus , jūs būtinai susitiksite...
Ir tada vienintelė švieselė liks Velyknaktį Jo padovanota žmonėms Viltis.
Ramybės mums visiems ir su šv. Velykomis!