Atvykstame į Kongresų rūmus, susirandame savo vietas parterio pačiame pakrašty – juk bilietai nebrangiausi, tai kaip ir nėra ko tikėtis, jog sėdėsime už Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) vadovo - maestro Gintaro Rinkevičiaus nugaros.
Prasideda opera. Suskamba uvertiūros garsai, vakaras žada būti puikus... Prasideda veiksmas. Pasigirdus pirmiesiems atlikėjų balsams susivokiu - dainuojama vokiškai, o aš šios kalbos nemoku. Tačiau reikia tik kilstelėti galvą ir modernusis XXI amžius tau siūlo išeitį - bėgančius lietuviškus subtitrus.
Tik va bėda - mano sėdėjimo padėtis yra beveik vienoje plokštumoje su išmaniąja subtitrų lenta, o į televizorių žiūrėti iš šono ir matyti, kas jame vyksta, toli gražu geba ne kiekvienas, todėl bandydamas visaip pateisinti p. Dalios talentą nusprendžiu: matyt, šios vietos skirtos vokiečiakalbei publikai.
Bandau visaip įsijausti į tai, kas vyksta scenoje, net stengiuosi negirdėti ką man už nugaros pradėjo pliurpti, poniučių kompanija. Matyt, su vokiečių joms irgi ne kas...
Kostiumai - be priekaištų, veiksmas plėtojasi. Tačiau dekoracijos taip apgalvotai padarytos ir išdėstytos, jog atlikėjai be didelio vargo vienu metu su žiūrovais žaidžia du neįprastus žaidimus: su centre sėdinčiais užmezga tiesioginį ryšį, o su mumis (sėdinčiais parterio kraštuose) pradeda žaisti slėpynių. Mums darosi labai „įdomu“, net primena truputį protų mūšį, kai tik pagal balsą turi pasakyti, kas dabar dainuoja.
Kadangi mano draugė turi gerą klausą ir atmintį, ji be vargo atskiria - dainuoja Gedmintaitė. Man sekasi kur kas prasčiau, tyliai sau pasakau, kad mokysiuosi vokiečių kalbos ir žvelgti giliau - taip, kad matyčiau per sienas.
Negalėdamas atsitokėti nuo tokio talentingo bohemiečių sceninio sprendimo, užsimerkiu ir leidžiu LVSO skleidžiamiems garsams mane nunešti... Bet tos poniutės už mano nugaros pradeda domėtis, ką ten rašo? Ech, prakeikta vokiečių kalba...
Baigiasi pirmoji dalis. Susirandame renginio koordinatorę ir paprašome grąžinti pinigus už, mūsų supratimu, suteiktą nekokybišką paslaugą. Nelabai linkusi ieškoti kompromiso, koordinatorė pažiūri į mūsų bilietus ir atsako: „Jūsų pigiausi bilietai, natūralu - kokia kaina, tokios ir vietos. Taip yra“.
Nesupratę, bandome pasitikslinti: „Natūralu, kad mes nematome nei atlikėjų, nei lietuviškų subtitrų?“
Koordinatorė ironiškai besišypsodama pasiūlo mus persodinti kažkur į balkoną. Mes laikomės principo, kad neprivalgęs - neprilaižysi, o gal tiesiog jog jaučiamės „išdurti“. Atsisakius ir vėl paprašius grąžinti už bilietus pinigus, ji pareiškia, jog „pinigų nėra galimybės grąžinti - jie tiesiog negrąžinami“.
Kompromiso paieškos baigėsi, ironiška šypsena nedingsta. Tyla. Mes dar bandome pasigilinti, kodėl perkant bilietus nebuvo parašyta, jog vietos yra tokioje vietoje, kur net veiksmo nematyti. Garbioji mūsų pašnekovė kerta rimtą argumentą: „Žinote, taip yra užsienio salėse“. Suprask: „Esi būras iš Lietuvos ir, jei kažko nesupranti perkant pigų bilietą, esi pats kaltas“.
Tačiau čia pasijutome keistai, nes mano draugė yra pabuvojusi Vienos, Niujorko, Helsinkio scenose, ir tikrai ne brangiausiose vietose, bet niekur tokių specialiųjų efektų neteko patirti. Pareiškus šiuos argumentus - ta pati ironiška šypsena.
Matydami, jog tuščiai gaištame laiką, klausiame, ar galime gauti jos tiesioginio vadovo koordinates, gauname atsakymą: „Dalios (Ibelhauptaitės) kviesti aš negaliu, ji šiuo metu sėdi su kultūros ministru“.
Susivokiame, kad nesupratingi „varguoliai“, kurie nesupranta, jog pirkdami pigiausius bilietus (dviems asmenims su 40 proc. nuolaida – viso 64 Lt), niekam nėra įdomūs.
Koordinatorė pasiūlo duoti savo asmeninį elektroninį paštą. Užsirašome jį ir, nežinodami ar čia džiaugtis ar verkti (kokia nauda iš koordinačių žmogaus, su kuriuo neišeina susikalbėti?) išpėdiname iš Kongresų rūmų palikdami garbiąją koordinatorę nugalėtojos veidu.
Išėjome ir nežinodami, ar tikrai mes čia gerai pasielgėme, pradėjome klausinėti savo draugų, kaip jie mato tokią situaciją.
Reziumuojant, geriausias pasiūlymas buvo: „reikia švilpti", nes tik tada, siekdami sušvelninti kylantį konfliktą, organizatoriai pradės spręsti problemas. Juk dabartinė patirtis rodo, jog jei esi toks kvailas, kad lauki pertraukos ir bandai civilizuotais būdais spręsti problemą, tai pats esi kaltas.
Eisime su drauge užsirašyti į garsaus švilpimo kursus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!