Šįkart noriu parašyti rimtesne ir praktiška tema, pasidalinti daugumai vairuotojų aktualia savo asmenine patirtimi parduodant automobilį. Rekomenduoju perskaityti visiems, kurie jau po automobilio pardavimo pasirašant pirkimo - pardavimo sutartį, susidūrė su netikėtomis piniginėmis ir ne tik piniginėmis pretenzijomis iš draudimo, saugojimo aikštelių, kuriose saugomi sudaužyti ir iš girtų vairuotojų atimti automobiliai, ir kitų įvairias funkcijas atliekančių įstaigų.
Taip nutinka, kai naujieji savininkai tyčia, o gal ir netyčia, naujai nusipirktu automobiliu važinėja naudodami senojo savininko, pardavėjo privalomąjį transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą ir registracijos dokumentus. Skaitykite ramiai ir neskubėdami, viskas aiškiai parašyta. Beje, visi Lietuvos teisės aktai paskaitymui ir parsisiuntimui yra nemokamai pasiekiami internete.
Taigi, pernai vasario mėnesį keičiau automobilį. Kaip ir kiekvieną kartą parduodant ir perkant automobilį, su automobilio pirkėju sudarėme standartinę pirkimo - pardavimo sutartį. Tuo metu, kai vyko sandėris, registruojant naują automobilio savininką „Regitrai“ be pirkimo - pardavimo sutarties buvo reikalingas ir civilinės atsakomybės draudimas naujojo savininko vardu. Kadangi naujasis savininkas sandorio metu neturėjo daugiau pinigų draudimui, tai sutarėm, kad aš nenutrauksiu savo civilinės atsakomybės draudimo porą savaičių, todėl "Regitrai" apie sandėrį tada nepranešėm ir automobilio neišregistravau. O jis sakė per tiek laiko jau turės pinigų draudimui, apsidraus ir užsiregistruos „Regitroje“.
Jeigu manęs reikės išregistruojant automobilį, tai, žinoma, niekas jam netrukdo man paskambinti ir nuvažiuoti į „Regitrą“ kartu, tuo labiau, kad esame pažįstami. Pora savaičių praėjo, nuvažiavau pas draudikę, su kuria esu įpratęs sudarinėti draudimo sutartis, nutraukiau tą savo draudimo sutartį. Tam kartui istorija apie automobilio pardavimą ir baigėsi.
Po kelių mėnesių išvykau į užsienį užsidirbti. Na ir šią žiemą prasidėjo siurprizai. Lietuvoje mano deklaruotu adresu buvo gauti laiškai iš vienos prastesnės draudimo kompanijos Lietuvoje. Keisčiausia buvo tai, kad aš pas juos niekada nieko nesidraudžiau. Laiškuose buvo pretenzija dėl draudiminės išmokos grąžinimo. Jame rašoma, kad 2010 m. rudenį, vienoje miesto gatvių, įvyko du autoįvykiai, kurių metu buvo apgadintas kitas automobilis. Šio įvykio kaltininku pripažintas naujasis mano buvusio automobilio vairuotojas. Mano buvusio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta minėtoje bendrovėje, mano vardu.
Dėl šių įvykių draudimo bendrovė išmokėjo kito avarijoje apdaužyto automobilio savininkui penkiaženklę draudimo išmoką ir, kadangi naujasis savininkas yra keliais metais už mane jaunesnis, pagal mūsų amžiaus skirtumą buvo įvertinta padidėjusi draudimo rizika, todėl iš manęs reikalauja dalies - keturženklės sumos grąžinimo. Laiškas užbaigtas priminimu, kad nesulaukę apmokėjimo per 15 dienų, draudikai kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo teismine tvarka.
Iš karto, kai man tėvai elektroniniu paštu persiuntė tą nuskenuotą dokumentą, tame dokumente nurodytu elektroniniu paštu nusiunčiau vienai iš įmonės teisininkių laišką su situacijos paaiškinimu, kad kažką jie čia, matyt, supainiojo. Tokį pat laišką nusiunčiau ir bendruoju el. paštu, skelbiamu jų internetinėje svetainėje. Pamaniau, kad bent vienas iš dviejų tikrai atrašys. Po kelių dienų atrašė, kad sudarant draudimo sutartį, automobilio registracijos liudijime buvau įrašytas aš, todėl ir gavau tą laišką. Logiška. Į mano nepasitenkinimą man atrašęs teisininkas sureagavo prašymu pateikti pirkimo - pardavimo sutartį arba „Regitros“ pažymą. Kadangi sudarant naują draudimą automobilio registracijos dokumente savininku buvau nurodytas aš, tai supratau, kad naujasis savininkas niekada taip ir nepersiregistravo automobilio savo vardu.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 punktą, ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 punktą, asmuo atėjęs į draudimo įstaigą su visais reikiamais dokumentais, laikomas savininko įgaliotu atstovu ir turi teisę sudaryti draudimo sutartis mano vardu. Tai nuėjęs į draudimą su visais reikiamais dokumentais, naujasis savininkas buvo laikomas įgaliotu atstovu pagal įstatymą. Kreivoki įstatymai iš pažiūros, bet iš tikrųjų viskas čia gerai.
Šioje situacijoje, kaip tikiuosi pastebėjo gudresnis skaitytojas, yra viena svarbi smulkmena, kurios plačiai dabar neaptarinėsiu – naujasis savininkas draudimo įstaigai nepateikė automobilio pirkimo - pardavimo sutarties, kaip reikalauja įstatymas (pateikti visus reikiamus dokumentus). Na kadangi pirkėjas nepateikė tos sutarties, tai draudikas nežinojo apie tą mūsų sandėrį, tai taip ir išėjo. Aš per daug nenustebau, gavęs tokį lakonišką atsakymą iš draudimo įstaigos, ir nusiunčiau tam teisininkui nuskenuotą pirkimo - pardavimo sutartį, kad viską sustatytų į vietas.
Labai operatyviai gavau labai nekompetentingą to paties teisininko atsakymą: „jei ir „naujas“ savininkas, ir Jūs, neįregistravote pakeitimų „Regitroje“, ši sutartis yra niekinė, ir negali būti laikoma pirkimą - pardavimą patvirtinančiu dokumentu.“ Jis savo laiškuose ir gramatinių klaidų darė, ir jo vardas bei pavardė nelietuviška, tai, nusprendžiau, kad nežino jis gerai mūsų šalies įstatymų. Čia aš jau susinervinau ir parašiau jam porą žmogiškų ir neargumentuotų laiškų, į kuriuos jau kažkodėl nebeatsakė.
Paieškojęs teisinio precedento per „Google“, radau vieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį (bylos numeris 3K-3-54/2011). Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, tai jo sprendimais geriausia ir vadovautis. Toje nutartyje teismas konstatuoja, kad pagal įstatymą pirkimo - pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą, daiktą įgyjantis asmuo nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nėra nustatyta.
Labai svarbu: kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daiktą įgyjančiam žmogui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daiktą įgyjančiam žmogui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro; ar tik po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo - pardavimo sutartį, jeigu ji turi būti registruojama. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą. Aš naudojau standartinę pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje jokių papildomų sąlygų dėl nuosavybės teisių perleidimo nenumatyta. Todėl visada atidžiai skaitykite sutartis, piliečiai!
Kadangi su manimi tas prastas teisininkas nebebendravo, reikėjo ieškoti kitų būdų, kaip toliau suktis. Viską apsunkino tai, kad užsienyje esu. Pagal kontaktinį telefono numerį, nurodytą elektroniniame laiške, supratau, kad jis trina stalą ir kėdę Vilniuje, o aš tai Panevėžyje užaugęs, todėl jau ir tėvai namuose nelabai kaip pagaus tą ekspertą.
Galima buvo paskambinti į Panevėžio filialą, bet raštu bendrauti tokioje situacijoje yra vertingiau, todėl mano namiškiai išsiuntė elektroninį paštą, su prisegta skenuota pirkimo - pardavimo sutartimi, ir pasiūlymu tą skenuotą sutartį prisegti prie žalos bylos, kurios numerį nurodė, dokumentų. Tada jau vietinės reikšmės teisininkė, kuriai pačiai pirmai išsiunčiau el. laišką dėl tos paštu gautos pretenzijos, atrašė tėvams: „Labas rytas, norėjau Jūsų paklausti, ar ši pirkimo-pardavimo sutartis yra įregistruota „Regitroje“?“
Na jau išvis pašėlau, kai man tėvai tą laišką persiuntė. Klaidų kartoti nenorėjau, tai suraičiau ilgą argumentuotą laišką su išaiškinimais pagal įstatymą, pasikartojant kelis kartus, kad tikrai suprastų. Užtrukau rašydamas, bet laikas spręsti, o ne kaltų ieškoti, nes tie jau ir taip aiškūs. Teisininkai mat atsirado, kuriems reikia aiškint apie jų darbą. Užtai draudimas pas juos ir pigiausias. Praėjo 8 dienos nuo išsiųsto laiško – tylu, jokio atsakymo. Nusiunčiau porą žodžių dar kartą, tai dar po 2 dienų atrašė, kad pretenzijų man pagaliau atsisako, ir pretenzijas reikš naujam savininkui.
Kad kiekvienam nereikėtų tiek jėgų eikvoti, paaiškinimas visiems: Pirkimo - pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Taip nurodo įstatymas (Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalis). Įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo - pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo - pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku.
Taip pat labai svarbu: kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daiktą įgyjančio žmogaus momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daiktą įgyjančiam žmogui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro; ar tik po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo - pardavimo sutartį, jeigu ji turi būti registruojama. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą.
Galima moralizuoti, kad aš privalėjau kuo greičiau nuvykti į „Regitrą“ ir pateikti pirkimo - pardavimo sutartį. Nemoralizuokit, nereikia, ir taip aišku. Tačiau tai nesuteikia teisės pirkėjui sąmoningai vengti naujos automobilio registracijos ir slėpti pirkimo - pardavimo faktą patvirtinantį dokumentą. Ir nereikia pradėti ant „Regitros“ pykti. Niekas nesugaudys visų gudručių.
Na galbūt vienas patarimas naujajam „Regitros“ vadovui: visiems būtų daug aiškiau ir paprasčiau, jeigu visas automobilių pirkimo - pardavimo sutartis reikėtų ir būtų galima sudarinėti tik „Regitroje“, prie langelio, naudojant valstybinės įmonės patvirtintą sutarties blanką, ir būtinai su serijiniu numeriu. Vis tiek poįstatyminiai aktai reikalauja atvykti į „Regitrą“ su tais dokumentais.
Pvz. Kauno skyriuje tai, kiek pamenu, jau seniai galima už 1 Lt ar tai 2 Lt nusipirkti standartinę pirkimo pardavimo sutartį, dabar jau turbūt ir kituose miestuose galima tai padaryti, visgi papildomos pajamos. Vieną tokią pirktinę pirkimo - pardavimo sutartį ir pats turiu, tik jau apie kitą sandėrį bylojančią. Ant jos parašyta data, ir VĮ „Regitra Panevėžio filialas. Bet ji nėra registruota „Regitroje“, tai kokia iš to nauda?
Klausimas retorinis. Aš siūlau pradėti spausdinti sutartis su serijos numeriu, ir pirkėjo bei pardavėjo duomenis įvedinėti kompiuteriu (mano turimoje pirktinėje sutartyje taip ir padaryta). Tokiu būdu duomenys būtų veiksmingiau kaupiami ir sisteminami bendroje duomenų bazėje. Žinoma, galimybę surašyti paprastą pirkimo - pardavimo sutartį kur nors kaime už miškelio irgi galima palikti, bet sandorį sudarant dar ir pinigus reikia sumokėti, o kur pinigai, ten ir problemos įvairiausios.
Tai ta išlyga paliktų ir spragas. Tas metodas, visas automobilių pirkimo - pardavimo sutartis sudarant ir automatiškai registruojant taip pat labai pasitarnautų, turint omenyje VĮ „Regitra“ nuostatą dėl transporto priemonių perregistravimo termino (15 dienų), po kurio automobilis automatiškai išregistruojamas.
Mano atveju, ir kitais panašiais atvejais, pirkimo pardavimo sutartį pasirašėme, bet kadangi ji nebuvo pateikta „Regitrai“, tai nėra atskaitos taško 15-os dienų terminui. Net neabejoju, kad tokių ir panašių atvejų yra daugybė. Taip pat, apie šito mano probleminio sandėrio metu gautas pajamas niekas nežino iki šiol, tai kaip dabar tą pajamų mokestį apskaičiuoti?
Mano pasiūlymas turi ir daugiau naudos (slepiantiems pajamas – žalos) – automatiškai registruojant visus sandorius, galima iškarto sisteminti duomenis apie gaunamas pajamas už automobilių prekybą. Daugiau mokesčių į biudžetą, neįvedant naujų mokesčių! Priešinsis prekybininkai, kaip ir turgininkai, bet šitoje vietoje nesutikti yra neteisinga. Jeigu Jūsų pažįstami nukentėjo panašioje situacijoje, perduokite jiems žinią, ir einam visi tvarkos daryti!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!