Senas piemuo gyvena lėtą, papročiais, tradicijomis ir tikėjimu paremtą gyvenimą, tačiau tai, kas mums galėtų atrodyti nyki rutina, jam yra gyvenimo esmė, nepajudinama Dievo ir gamtos sukurta tvarka. Kasdien jis ganyklose gano ožkų bandą, kasdien geria bažnyčioje nuo šventoriaus surinktas dulkes. Senolis įtikėjęs, jog jos turi gydančių, stebuklingų galių. Šis tikėjimas toks stiprus ir besąlygiškas, jog diena, kai netyčiomis paliekamas sulankstytas lapelis su šventomis dulkėmis, tampa lemtinga.
Sąstingį keičia judėjimas, mirtį gyvybė - gimsta ožiukas. Išvydus pirmąsias jo gyvenimo akimirkas, žiūrovą su ką tik gimusia būtybe susieja tvirtas saitas – gimimo paslapties sakralumas. Vėliau mes matysime daugiau augančių, žaidžiančių ožiukų ir jau suaugusių ožkų, tačiau viena akimi visad seksime baltąjį, lyg turint bendrą paslaptį ir sergint jį nuo nelaimės. Stebint ožkas (ne vienas režisierius jau įrodė, koks tai kinematografiškas gyvūnas), jų žaismingas išdaigas, atradimus ir suklupimus, netikėta, tačiau kartu ir neišvengiama nelaimė žiūrovą sukrečia labiau nei būtų galima tikėtis.
Per miestelio šventę nukertama aukšta eglė. Atskirta nuo savos aplinkos, ji, nuskustu kamienu ir su didžiąja dalimi nukapotų šakų, apkarstyta balionėliais ir kitais niekniekiais, pastatoma viduryje miestelio aikštės. Tarsi vėliava aukščiau visų miestelio stogų iškilęs medis nepateikia mums aiškaus atsakymo, ar tai žmonių siekis priartėti prie gamtos, tapti jos dalimi, ar įrodymas, jog žmogus nuo jos jau atitolęs. Netrukus eglė vėl nuverčiama, supjaustoma į malkas, ir sudeginama. Eglė tampa anglimi, anglys po kiek laiko taps dulkėmis.
Gamtos ciklas čia ne tik metų laikų kaita, kuri greičiau tėra fonas tikrajam kitimui. Kūno mirtis nėra pabaiga, nes siela neturi pabaigos, ji tik pakeičia formą - žmogus į gyvūną, gyvūnas į augalą, augalas į mineralą, mineralas į dulkę, kuri kris ant žmogaus. Tik visa tai kartu, neatsiejant vieno nuo kito, yra gamta bendrai ir kiekviena gyvybės forma pavieniui.
Šiame filme nėra dialogų, neskamba muzika. Tokiai sudėtingai, o kartu tokiai paprastai, kiekvieno žmogaus viduje glūdinčiai temai atskleisti, režisieriui pakanka vaizdo poetikos, žaismingo ir jautraus žvilgsnio, pagarbos gamtai, subtilumo. Žiūrovui leidžiama pačiam įsigyventi į filmą, nors ir skiriant ekranui, dar kartą prisiminti esant gamtos, nesibaigiančio ciklo dalimi.