Tačiau oficialioji politika, matyt, kitokia. Ką tik pabuvojau Paryžiuje, kur aplankiau vieną seniausių – Sen Žermeno dė Prė – bažnyčią. Norėjosi pamatyti tą vietą, kur palaidota Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero širdis.
Mano nuostabą sukėlė ne memorialinė lenta, 2011 metais atsiradusi šalia kapo, bet jos užrašas, kuris, švelniai tariant, užbraukė visas anksčiau minėto eilinio lenko svajas.
Lenkų ir prancūzų kalbomis tekstas skelbė: „Čia ilsisi Jono Kazimiero II Vazos (1609-1672), Lenkijos karaliaus, Lvovo universiteto įkūrėjo, Sen Žermeno dė Prė bažnyčios 76-ojo klebono širdis. Jonui Kazimierui – Lvovo universiteto įpėdiniai, Vroclavo miesto piliečiai ir akademinė bendruomenė“. Ir nė žodžio apie tai, kad jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, ir nė žodžio apie Abiejų Tautų respubliką.
Išties būtų įsižeidęs ir pats Jonas Kazimieras – nežinia kodėl iš jo atėmė Lietuvos kunigaikštystę. Lygiai taip pat nutiktų, jei mes šiandien B. Komorowskį pavadintumėme Mazovijos prezidentu, o D. Grybauskaitę – Aukštaitijos prezidente.
Gaila, kad tie, kurie sumanė šią lentą (o tarp jų ir akademinė bendruomenė!) nepasimokė iš savo tautiečio dailininko Vaškevičiaus, kuris 1837 metais, visai netoli nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros esančiai švento Severino bažnyčiai padovanojo iš atminties nutapytą Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslą, papuošdamas jį Lenkijos ereliu ir Lietuvos Vyčiu.
Norėtųsi to eilinio lenko lūpomis pasakyti: „Prisiminkime, kad gyvenome drauge“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!