Tačiau mokyklose stebima ir kita tendencija. Noras išsaugoti savo darbo vietą dažnai sukelia įtampą tarp mokytojų, bet neskatina pasitempti. Yra pedagogų, kurie mechaniškai atlieka savo pareigas, nesistengia tobulėti. Dažnai tai įvardijama kaip motyvacijos stoka. Jie savo darbą vertina, kaip labai varginantį, netgi žeminantį. Pradėjus domėtis, kodėl jiems stinga motyvacijos gerai dirbi, dažnai teisinasi dideliais krūviais, nesuvokiamais ugdymo planais, nesuvaldomais mokiniais ar bloga mokyklos administracija.
Tai įrodo, kad šie pedagogai tiesiog nemėgsta savo darbo. Savo pačių itin žemą savivertę, jie kompensuoja keldami psichologinę įtampą kolektyve, žemindami mokinius. Susidaro labai keista situacija, būdinga tik mokykloms. Juk dideli darbo krūviai vargina ne tik pedagogus, bet ir vadybininkus, gydytojus ar kitus specialistus. Bet vien todėl jie neįžeidinėja ir nežemina savo klientų ar pacientų.
Po nuolatinės psichologinės įtampos mokykloje smunka mokinių mokymosi motyvacija. Tėvai, net ir labai stengdamiesi, nesugeba sužadinti vaikams noro mokytis. Tai tarsi užburtas ratas - mokykloje vaikai jaučiasi nesaugūs ir nenori mokytis, o pedagogai nepatenkinti nemotyvuotais mokiniais. O juk tikrai probleminių mokinių yra palyginti nedaug.
Tiesą sakant, tokie pedagogai kolektyve dažnai dirbtinai demonstruoja savo autoritetą. Jiems nepatinka kūrybingi kolegos, kurie nesiskundžia, o siekia geresnių rezultatų dirbdami. Taip mokyklose plinta tylus emocinis smurtas „mobingas“. Pirmą kartą Lietuvoje buvo susidomėta šiuo reiškiniu 2005 m. Tuomet Kauno mokyklose buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad 25,6 proc. mokytojų patiria emocinį smurtą iš savo kolegų.
Aiškėja problemos ištakos. Žemos savivertės pedagogai baugina mokinius, jais manipuliuoja, kelia įtampą kolektyve. Būtent jie pasisako prieš naujoves, sudaro nepalankias sąlygas jauniems specialistams įsitvirtinti mokyklose, nes bijo naujų iniciatyvų. Kiekvienais metais Lietuvos aukštąsias mokyklas baigia apie 5000 jaunų pedagogų. Tad kasmet į kiekvieną mokyklą galėtų ateiti bent 2-3 nauji specialistai. Tačiau taip nėra.
Galima viena išeitis. Mokyklose turi būti reitinguojamas pedagogų darbas. Pažangūs mokytojai su tuo visiškai sutinka. Pavyzdžiui, Kauno KTU gimnazijoje jau 22 metus mokiniai balsuoja, vertindami mokytojų ir mokyklos direktoriaus darbą. Būtent mokinių nuomonė verčia keistis, patiems mokytojams mokytis bei tobulinti savo įgūdžius. Tačiau dauguma sustabarėjusių pedagogų labiausiai bijo šio proceso, motyvuodami tuo, kad mokiniai trokšta su jais „susidoroti“. Ar tai neįrodo jų autoriteto nebuvimo?
Tad pakelti pedagogų autoriteto nepadės nei reformos, nei nauji ugdymo planai. Tai yra tik jų pačių atsakomybė. „Tik tada , kai mokinys pamils mokytoją, jis pradės mėgti ir jo mokslą.“ (Erazmas Roterdamietis)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!