Jau daugiau kaip 10 metų Lietuvoje yra daromos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tačiau visos jos yra sutelktos tik privačių klinikų ir jose praktikuojančių gydytojų rankose. Panašu, kad Lietuvos universitetuose net nėra ruošiami šios srities būsimi specialistai, nėra praktikuojančių gydytojų universitetinėse klinikose, o tokios paslaugos šiose įstaigose nėra teikiamos. Atvykus pas gydytoją akušerį – ginekologą dažniausiai yra pasiūloma atsipalaiduoti, palaukti ir atsiduoti likimui. Procedūros ir vaistai nėra kompensuojami, nes nėra įstatymo, kuris reglamentuotų šią procedūrą. Viskas yra vykdoma remiantis „prieštvaniniu“ Sveikatos apsaugos ministerijos ministro įsakymu ir tik pasitikint pačių gydytojų sąžiningumu bei likimo palankumu.
Tuo metu nevaisingų porų daugėja, kasmet fiksuojama, kad nevaisingų porų padaugėja dvejais tūkstančiais. Yra pateikiama informacija, kad kas 6 pora negali susilaukti savo palikuonių. Nevaisingumo priežastys yra dėl moteriškojo, vyriškojo arba abipusio nevaisingumo. Yra ir tokių porų, kuriose nevaisingumo priežastys yra nenustatomos. Šiuo metu, nesant tikslios registracijos ir duomenų bazės, skelbiama, kad tokių porų yra per 50 tūkstančių.
Labai norėtųsi, kad šia tema pasisakytų pačios nevaisingos poros. Tačiau remiantis asmenine patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad drįstančių viešai prabilti yra vienetai, o išdrįsusių laukia ne itin teigiama reakcija iš artimųjų, draugų ar visuomenės. Užgaulūs atviri kaltinimai abortais, netinkamu gyvenimu, perdėtu kontracepcijos vartojimu, išsiviešinus tampa kasdienybe.
Taigi, tai išgyvenančios poros užsisklendžia pasirinkdamos argumentus: „dar ne laikas“, „pirmiausia finansinis stabilumas“ ir kt. Kol visuomenėje vyrauja išankstinė neigiama nuomonė, kad tai yra „Dievo bausmė“, „palaido gyvenimo pasekmė“ – tokios poros dažniausiai neprabyla, nepasako atvirai kas juos slegia ir kas neramina, kokios pagalbos jie tikisi. Palikti savo skausme ir neviltyje. Geriausiu atveju bendrauja su tokiais pat likimo ar bausmės pasmerktais, jei pavyksta tokių atrasti.
Labai skaudu, kai poros, kurios susiduria su fertilumo problemomis turi įrodinėti visiems, kad jie nusipelno būti tėvais, kai tuo tarpu vaisingoms poroms tai yra nesuvokiama ir atrodo visiškai natūralu, kartu meta kaltinimus, kad nevaisingos poros yra egoistai siekiantys savų tikslų. Kas gali pasakyti, kad tokia pora bus netinkami tėvai savo atžalai? Kad mama, svajojanti apie kūdikį, bus prastesnė mama nei kuriai pavyksta pastoti ir išnešioti kūdikį be jokių papildomų pastangų?
Nesuvokiama, kaip manipuliuojama visuomenės jausmais ir emocijomis teigiant, kad vaikas, kaip atskiras asmuo, niekada negali būti priemonė ir niekas neturi teisės jo „turėti“? Juk susilaukti vaiko, tai tiesiog dovana ir kokia mylinti mama (vaisinga ar nevaisinga) sugalvos jį pirkti, parduoti, iškeisti ar dovanoti? Juk vaikas nėra daiktas, nėra nuosavybė. Skirtumas tik pačiame pradėjimo momente – visa kita, kaip ir pas visas šeimas, kurios augina „natūralius produktus“.
Mūsų pora praėjo visas (na beveik visas) nevaisingumo gydymo stadijas. Du ektopiniai nėštumai trijų metų laikotarpyje, abiejų kiaušintakių pašalinimas, 3 laparoskopijos, 4 pagalbiniai apvaisinimai „in vitro“ – visa tai buvo atlikta per 10 metų.
Išlieta daug ašarų ties neigiamais nėštumo testais, skyrybų riba, pykčiai, barniai, kaltinimai, ir kartu - susitaikymai, palaikymas, supratingumas ir daug daug meilės vienas kitam. Tikslo siekimas ir kantrybė, žinojimas kiek galime aukoti savęs (ne tik finansine prasme). Netgi maldos (labai tikiuosi) mums padėjo pasiekti tai, ko mes labiausiai troškome – „vyriškos lyties produkto“ (taip apie tokius vaikus kalba kun. Narbekovas), kurį mes mylime visa savo esybe ir širdimi. Skaudu iki širdies gelmių, kai po tokios viešos nuomonės išreiškimo žmonės ieško pačiame normaliausiame vaike kitoniškumo: žalios odos, antenų, raudonų taškelių, besielių būtybių, dirbtinumo ir t.t.
Tokią nuomonę apie Žmogų („produktas“ būtent tai ir yra) formuoja šiandiena mūsų sielovadininkai ir kai kurie Seimo nariai. Anot kai kurių oponentų, apvaisinime turi dalyvauti tik sutuoktinių lytinės ląstelės, apvaisinimas turi įvykti moters organizme ir tai turi būti tik „pagalba santuokiniam aktui“. Įdomu, kaip tokiu atveju pastoti poroms, kuriose moteris neturi kiaušintakių? Arba jie nepraeinami? Arba vyras vaikystėje persirgo sunkia kiaulytės forma, arba vėjaraupiais? Juk ir po tokių „vaikiškų“ ligų, komplikacijų žmonės lieka nevaisingi.
Vienintelė efektyvi pagalba – apeiti lytinio akto „imitaciją“ (tai yra tokiu atveju nei hormoninis gydymas, nei ovuliacijos skatinimas, nei IUI nebepadeda). Siūlomos priemonės (tokios kaip chirurgiškai atgauti kiaušintakių praeinamumą), manau, sukels šypsenas gydytojų veiduose. Sąmoningai ar ne nutylima, kad jau bandyta sukurti kiaušintakių pakaitalus, tačiau tai nepasiteisino - dirbtiniai kiaušintakiai „nedirba“ - būtent dėl to „gimė“ IVF - tai buvo pirminė jo atsiradimo priežastis - padėti moterims su kiaušintakių patologija.
Bendra procedūrų kaina – kaip vidutinio ekonominės klasės buto. Ir nė cento iš sveikatos draudimo ar metų metus mokėtų mokesčių. Kai kurie sprendžiantys ir tokių porų likimą teigia, kad finansuoti Dievo bausmę yra tik tokių problemų turinčiųjų reikalas. Todėl ir vaikų susilaukia tik laimingieji ir galintys sau leisti tokią prabangą.
Jei atliktume tokį eksperimentą: surinktume šimtą sveikų šeimų ir lieptume per vieną mėnesį pastoti, tai pastotų taip pat tik 25-30 proc. moterų. Ir tik per vienerius metus visų tų šeimų moterys pastos. Lygiai tokia pati tikimybė pastoti yra ir pas poras, kurios pasitelkia į pagalbą pagalbinio apvaisinimo metodus: tikimybė pastoti pirmos procedūros metu yra 25 procentai.
Ne paslaptis, kad Seimui buvo pateikti du pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai: „liberalusis“ ir „konservatyvusis“. Skaitant „konservatyvųjį“ įstatymą, jo taikymą, aš ir mano vyras susiimam už galvos, nes mums yra primetama riba, kuri yra daugiau bažnytinio – politinio atspalvio nei atitinkanti pačių pacientų lūkesčius. Labai gaila, kad tai, kas turėjo būti sveikatos apsaugos teisinio reglamentavimo reikalas, įgavo tokį politinį atspalvį.
Oponuojanti pusė pasitelkia tokius skambius žodžius, kaip „žudymas“ ir lygina procedūras su abortais. Gal kuris iš oponentų galėtų atsakyti, kaip galima abortuoti 4 ląstelių embrioną, kurio implantacija gimdoje įvyks dar tik po 5-6 dienų? Galų gale, poros, kurios supranta, kad besidalinanti 2 dienų blastulė (natūralaus pastojimo metu, toks darinys dar net nėra įsitvirtinęs gimdoje, jis keliauja kiaušintakiais ir yra esant 75 proc. tikimybei, kad žus), jau yra žmogus, - sąmoningai nesirinks tokio apvaisinimo būdo. Tokiu atveju atmetantys šią procedūrą (politikai, Bažnyčia ir kiti) nenori palikti patiems žmonėms galimybės prisiimti atsakomybę dėl savo sprendimų, neleidžia etines ir moralines problemas kiekvienai šeimai spręsti pačiai. Juk priimant ar atmetant sprendimą imtis tokio gydymo metodo poros labai labai ilgai svarsto apie tai.
Galų gale labai noriu pabrėžti, kad „in vitro“ procedūra yra kraštutinė ir paskutinė priemonė. Ji siūloma tuomet, kai jokiais kitais būdais moteris negali pastoti. Jos esmė ta, kad iš kiaušidžių folikulų paimtas kiaušialąstes spermijai apvaisina specialiame inde, laboratorijoje. Apvaisintos kiaušialąstės dar kelias dienas laikomos laboratorinėse terpėse, kol pasidalina daugybę kartų, o vėliau besiformuojantis embrionas perkeliamas augti moteriai į gimdą. Po embrionų perkėlimo, vartojami medikamentai nėštumui gimdoje išlaikyti. Embrionų įsitvirtinimas gimdoje priklauso nuo daugelio veiksnių - gimdos būklės, hormonų pusiausvyros, nervų įtampos, embriono kokybės. Neįsitvirtinę embrionai, kaip ir natūralioje gamtoje, pasišalina iš gimdos kartu su menstruaciniu krauju.
Pagrindinė takoskyra yra ta, kad kitaip nei mūsų oponentai, mes suprantame nevaisingumą kaip ligą. Iš jų kalbų akivaizdu, kad jie to nesupranta, nes oponentų argumentas yra tas, kad pastojus moteriai, nevaisingumas pats savaime neišnyksta. Tačiau yra nemaža porų, kuriose sureguliavus hormonus ar netgi pagimdžius pirmagimį, vėliau įvyksta „natūralūs“ pastojimai: šeima susilaukia ir antro, trečio vaiko. Nevaisingumo gydytojai juokauja, kad tokiu būdu moters organizmas yra tarsi „užsukamas“.
Paminėtina, kad partneriai, kaip atskiri individai, gali patys susilaukti savų vaikų su kitais asmenimis. Todėl iš esmės, jei vyras yra nevaisingas, moteris pati netampa nevaisinga vien tik todėl, kad negali susilaukti su tuo vyru savų vaikų. Jos reprodukcinė sistema nėra pažeista ir ji funkcionuoja normaliai. Adekvati situacija yra ir tuomet, kai pora negali kūdikio susilaukti dėl moteriškojo faktoriaus.
„Darbo partijos“ ir „TS-LKD“ partijų politikai siūlo įteisinti moteriškų ir vyriškų ląstelių šaldymą – jos gali būti panaudotos tik tai pačiai moteriai ir tam pačiam vyrui, donorystės variantas griežtai atmetamas. Sąmoningai ar ne yra pamirštama, kad kiaušialąsčių šaldymas – neveiksmingas, nes 90 proc. jų atšildant žūsta. Tai ne tik psichologinė trauma porai.
Šis metodas ir finansiškai nėra naudingas. Nes tokiu atveju moters organizmas vėl ir vėl iš naujo yra pumpuojamas hormonais, kurie sukelia kiaušialąsčių augimą, ruošiamasi dar vienai „in vitro“ procedūrai. Ratas tokiu atveju užsisuka iš naujo, pinigai vėl mokami tie patys, t.y. vykdoma nauja IVF‘o procedūra. Sąmoningai ar ne, bet už kriogenikos paslaugas šeimos moka apie 150 litų per mėnesį. Be to į gimdą siūloma transplantuoti tris ar net daugiau embrionų. Apie pavojingumą moters sveikatai, vaisiaus sveikatai ir gyvybei, kalbėti net neverta, nes tai ir taip akivaizdu.
Keistai atrodo ir teiginiai, kad pagalbinis apvaisinimas yra neleistinas kišimasis į gamtą ir į tai, kas Dievo sukurta. Tokiu atveju kyla natūralus teiginys, kad ir nemaža dalis ligų yra negydytinos, nes tai yra neleistinas kišimasis į gamtą, natūralios atrankos pažeidimas. Atrodo, kad visuotinai pripažįstamas alkoholizmas ar narkomanija - liga, nors fizinių pakitimų šiais atvejais rasti sudėtinga. Ir tuo pat metu ryškiai dėl fizinių pokyčių kūne patiriamas nevaisingumas vertinamas kaip nepagrįsta šeimų užgaida.
Straipsnyje išdėstytas mintis norėčiau pabaigti vienos mergaitės mintimis, kurias ji parašė savo tinklaraštyje: „Man 11 metų ir esu penktos klasės mokinė. Man patinka mokytis, tiesa ne visi dalykai. Ne per geriausiai man sekasi matematika, tačiau tiesiog puikiai mokausi istorijos. Mėgstu jodinėti, užsiiminėju joga. Žaidžiu kompiuteriu ir žiūru daug filmų. Tačiau labiausiai patinka skaityti knygas. Mama sako, kad jau nespėja man pirkti knygų. Mano vardas... Ne, nesakysiu koks mano vardas. Bijau. Bijau nes esu „in vitro“ vaikas. Kunigai ir vyskupai apie tokius vaikus kalba baisius dalykus. Žinau, kad tai yra netiesa, bet nenoriu, kad manyje matytų pabaisą, po to, kai vyskupas Pieronek pareiškė, kad „in vitro“ pirmagimis buvo Frankenšteinas“.
Tokias ir panašias idėjas, nuomones skleidžiama ir Lietuvoje. Tai viena iš priežasčių, kodėl poros, susiduriančios su nevaisingumo problemomis, nusprendžia tylėti, nekalbėti ir apsimesti, kad tokios problemos nėra. O dalis visuomenės apsimeta, kad nevaisingos poros šalia jų negyvena. Taip ir gyvename: ne mano daržas, ne mano pupos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!