Čia geriausias pavyzdys galėtų būti stojimas į ES. Politikai buvo labai įžvalgūs, kad Lietuvos ateitį įsivaizdavo tik ES, tačiau jie taip skubėjo suderinti stojimo į ES sutartį, kad užmiršdavo paprasčiausius dalykus.
Jų trumparegystė pasireiškė, kai nebuvo susimąstyta apie pereinamojo laikotarpio būtinybę, parduodant žemės ūkio paskirties žemę užsienio piliečiams, ir tik žemdirbių atkaklumo dėka šis skyrius buvo vėl peržiūrėtas ir Briuseliui visiškai neprieštaraujant dėl septynerių metų pereinamojo laikotarpio buvo susitarta. Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau.
2. Politikai dažnai kovoja su dabarties problemomis, pamiršdami ilgalaikių tikslų būtinybę.
Čia vienas pavyzdys būtų vadinamosios „Šeimos politikos“ nebuvimas. Čia labai gerai matosi politikų trumparegystė, kai yra skiriamos didelės sumos pinigų globojamiems vaikams, jų įvaikinimui, tačiau užmirštama vadinamoji tradicinė šeima. O jei valdžia remtų šeimas, tai argi nesumažėtų vaikų paliktų likimo valiai, aš čia nekalbu vien tik apie finansinę paramą, bet ir apie konsultacijas, kur šeimos sužinotų, kaip racionaliai galėtų panaudoti savo pajamas.
Tai pagrindinės dvi problemos, su kuriomis, mano galva, susiduria ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio politikai.
JAV buvo tikrai labai įžvalgios teigdamos, kad pasauliui bus saugiau, jei Irako valdžioje nebus diktatoriaus, tačiau nebuvo susimąstyta apie problemas, su kuriomis Jungtinėms Valstijoms teks susidurti nuvertus Saddamo Husseino rėžimą.
Taigi sprendžiant tam tikras problemas, siekiant tam tikrų tikslų, mano manymu, reikia atsižvelgti ne tik į pozityvias, bet ir neigiamas to reiškinio pasekmes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!