Jei nieko prieš, pradėsiu nuo pirmojo įrašo atgarsių. Paviešindamas tuos klausimus, tikėjausi, kad reakcija į juos bus tikrai nevienareikšmė: vienus sudomins, kitus nuvils, trečius papiktins, dar kitiems pasirodys banalumo viršūnė. Viskas gerai: kiek žmonių – tiek nuomonių. Taip pat norėčiau akcentuoti, kad būtent šie klausimai nėra kažkuo išskirtiniai ar unikalūs. Tvirtai tikiu, kad yra buvę ir dar bus iškelta ir geresnių, ir protingesnių, ir labiau intriguojančių klausimų. Mano manymu, pastarieji klausimai yra gana aktualūs daugeliui dabartiniu laiku.
Esmė yra tai, kad visuomenės kritinė masė yra pamiršusi, kad galima uždavinėti klausimus. Uždavinėti klausimus sau pačiam, kaimynui, mokytojui, dėstytojui, politikui, žiniasklaidai, bažnyčiai ir taip toliau ir taip toliau. Žymiai patogiau yra ne mąstyti, o daryti taip, kaip daro dauguma, ir visiškai nesigilinti – teisi ta dauguma ar ne. Nuo pat mažens yra įteikiamas tvarkingai sudėliotas lagaminėlis su žiniomis, kaip reikėtų gyventi.
Vienas tiesas įsimename ir naudojame, kitas pamirštame, trečias nusižiūrime nuo kitų. O kiek tiesų susikuriame patys? Žiniasklaidoje dažnai pasirodo straipsniai su mokslininkų pareiškimais, kad žengiame į naują erą, jau tuoj tuoj žmonėms nebereiks dirbti fizinio darbo, gal net ir protinio, nes viską, esą, atliks robotai. O aš manau, kad robotų era jau seniai atėjusi. Žmonių – robotų.
Kiek šiuolaikinių žmonių gyvena pagal tam tikrą algoritmą: atsikelia septintą ryto, pusryčiauja, važiuoja visą laiką tuo pačiu maršrutu į darbą, darbe atlieka tas pačias griežtai apibrėžtas funkcijas, vakare grįžta, įsijungia televizorių, pasistato alaus bokalą ar vyno taurę šalia. Na, algoritmas labai suprimityvintas, bet esmė aiški. Ir tai kartojama penkis kartus per savaitę, 250 dienų per metus. Tiesa, savaitgalį įsijungia kiek kitokia programa, bet iš esmės principas tas pats. Taigi, pakeisti programą robotui – minučių reikalas, įdiegti žmogui naują – Sizifo darbas.
Kyla labai natūralus klausimas: ir kodėl gi dauguma taip elgiasi? Vienareikšmio atsakymo gal ir nėra, bet toks labai banalus galėtų būti toks: tam, kad uždirbtum pinigus, kuriuos bus galima išleisti savo poreikių tenkinimui, arba tam, kad turėtum atitinkamą padėtį visuomenėje bei pagarbą aplinkinių akyse.
Yra senas, nuvalkiotas, bet mano manymu labai tikslus pasakymas: „laikas – pinigai, pinigai – tai laikas“. Juk išties, leidžiame savo laiką ir dedame pastangas tam, kad uždirbtume pinigus, o po to už tuos pačius pinigus perkame laiką sau, savo šeimai, draugams namie, boulinge, kino teatre, parduotuvėje, muziejuje ar kur kitur, žodžiu, kiekvienas pagal norus ir poreikį. Nenoriu aš tuo pasakyti, kad dirbti ir užsidirbti nebereikia, nėra prasmės, išeikim visi į gatves, sėdėkim po medžiu ir nieko neveikim. Ne, noriu pasakyti tai: tiesiog supraskime, ką ir kodėl veikiame ir skirkime daugiau laiko sau.
Grįšiu prie minties, ar įmanoma pakeisti žmogų? Deja, ne, nebent jis pats panorėtų keistis. Ne veltui sakoma: „žmonės nesikeičia, keičiasi tik kartos“, ir dar būtina paminėti, kad ne visada į geresnę pusę. Pakeisti žmogų, jo vertybes, pasaulio supratimą yra taip pat sunku, turbūt, praktiškai neįmanoma, kaip priversti jį savo noru atsisakyti savo vardo, pavardės, nuosavos žemės ar namo. Ir kodėl jis turėtų to atsisakyti, juk visa tai priklauso jam. Teisingai, privati nuosavybė yra neliečiama.
Kai iš žmogaus norima ką nors atimti, kas jam brangu, jis ginasi, ir ginasi visomis jėgomis. Taip pat ir su vertybėmis. Jei žmogus yra įsitikinęs ir susitapatinęs su tuo, kad vogti, meluoti, smurtauti, nekęsti aplinkinių, pavydėti, naudotis kitais yra norma ir visai priimtina, tada, kai kas nors bandys jam įrodyti ar įteigti, jog tai yra blogai, jis priešinsis ir ginsis. Ir ginsis puldamas, juk geriausia gynyba – tai puolimas.
Pasižiūrėkime į tai, kas vyksta mūsų Lietuvoje. Dažnai girdime žmones sakant: „ar už tokią Lietuvą mes kovojome“? Leiskite užduoti kvailą klausimą, ar tie, kas kovojo (visiškai nekvestionuojant jų pasiaukojimo, įdėto darbo bei pastangų), žinojo, už kokią Lietuvą kovoja? Ar buvo ilgalaikis matymas, kokia ta Lietuva galėtų ir turėtų būti?
Galbūt daugelis pasakys: „taip buvo – norėjom gyventi kaip amerikonai arba švedai gyvena“. Norėti tai norėjom, gal ir tikslas visai kilnus, tačiau jei tą tikslą ėmėsi įgyvendinti tie, kurie neturėjo žalio supratimo apie kilnumą bei tarnystę visuomenei, kokio rezultato buvo galima tikėtis? Daugelis vedlių net nebuvo matę, kaip gyvena žmonės svetur, tačiau labai uoliai ėmėsi sekti jų pavyzdžiu. Todėl ir turime dabar, ką turime. Nežinome, ar Lietuva mūsų Tėvynė, ar kažkokios airijos ir anglijos.
Visuomenę ištikusi identiteto krizė: vaikai svajoja ne apie saviraiškos būrelių lankymą, o apie galimybę vasarą uždarbiauti Švedijos ar Anglijos laukuose, policininkas gaudo vagis, bet pats, kad išgyventų, yra priverstas imti kyšius; politikas tvirtina, kaip svarbu yra laikytis įstatymų ir teigia pats jų besilaikąs, tačiau supainiojęs viešus ir privačius interesus, galbūt ir nepažeidęs įstatymo raidės, visai pamiršta paminėti, ką sako jo sąžinė ir moralė; suaugusieji piktinasi plintančiu smurtu tarp vaikų, tačiau veidaknygėje puslapiai, kuriuose patalpinti vaizdai su smurtaujančiais vaikais, renka po 30 tūkst. ir daugiau gerbėjų; repuojantis kunigas siūlo rinktis juoda arba balta, gerbiamasis, o kitų spalvų nėra?
Arba žinomas verslininkas ir būsimasis miesto tarybos narys skaitomiausiame žurnale puikuojasi naujais lapių kailiniais, užuot keldamas į viešumą savo nuveiktus gerus darbus arba bent jau padovanojęs juos savo žmonai. Alkoholio pramonės atstovai rimtu veidu kalba, jog yra socialiai atsakingas verslas. Aš manau, kad jie yra lygiai tiek pat socialiai atsakingi, kiek būtų narkotikų mafija, skyrusi vieną procentą savo pelno statyti vaikų darželius Afrikos vaikams.
Baigiant šią mintį – 1990 m. vieni atstatėm, kiti atkūrėm, treti gavom, norėjom to ar ne, Nepriklausomą Lietuvą. Visi gavome laisvę – laivę mąstyti, judėti, veikti tai, ką norime. Tačiau labai greitai vėl tapome vergais – visokių blizgučių, platesnių televizorių, erdvesnių butų ir namų, patogesnio gyvenimo būdo ir t.t. Tik skirtumas tas, kad šį kartą vergystę pasirinkome patys, niekieno neverčiami. Branginkime Laisvę, juk ne veltui mūsų protėviai tiek kraujo dėl jos praliejo.
Straipsnio pradžioje minėjau, kad pabandysiu perteikti savo mintis, ką reiktų daryti, kad gyventume geresnėje visuomenėje. Receptas labai paprastas – pradėkime keistis patys: kelkite klausimus, suabejokit sustabarėjusioms tiesomis, pabandykite patys ieškoti atsakymų, nelaukite kol už jus kas atsakys ir atneš viską ant lėkštutės.
Ir pabaigai: pabandykit įsivaizduoti, kad nuo rytojaus 8 val. ryto visi pasaulio gyventojai, pabrėžiu – visi be išimties, ima laikytis Dešimties Dievo įsakymų (galbūt jie ir visai ne Dievo sugalvoti) ir laikosi jų be perstojo. Utopinis vaizdelis ar ne? Visiškai neįmanomas ir kvailas? Galbūt... bet išeitų visai neblogas scenarijus filmui.
Tad paskutinis klausimėlis jums visiems – kurie iš paminėtų dalykų šiame utopiniame pasaulyje ir toliau egzistuotų, o kurių nebeliktų: alkoholio ir tabako pramonė, vaikų darželiai, vaikų namai, senelių namai, politinės partijos, prekybos centrai, teismai, reklama, kalėjimai, greito maisto restoranai, seimas, ligoninės, policija, bankai, akcijų biržos, menas, muziejai, „G&G Sindikatas“, „YVA“, bažnyčia, Rusija ir JAV, E maisto priedai ir t.t...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!