Apie ką tu kalbi, autoriau?
„Toleranciją“ šiaip populiaru minėti prie gerų savybių. Nors Aristotelis teigęs, jog „tolerancija ir abejingumas yra pirmieji žlungančios visuomenės bruožai“, bet XXI a. niekam neįdomi Aleksandro Makedoniečio mokytojo nuomonė. Toleruoti reikia. Naujoji politinė linija – toleruok viską. Toleruok net žmones, kurie tavęs visai netoleruoja. Tolerancija yra politiškai korektiškas žingsnis. Bet ar teisingas morališkai?
Štai gyvena nedidelėje trobelėje žmogelis. Dirba ūkio darbus, pluša norėdamas išgyventi. Į jo menką ūkelį įsisuka pelės. Vieną naktį net sugraužia dalį grūdų, skirtų žmogelio maistui. Mūsų pilietis ima kovoti su plėšikėmis – stato spąstelius, pila nuodus. Pelės nurimsta. Kova, atrodo, laimėta, kol vieną dieną į trobelės duris nepasibeldžia pareigūnai. Jie išrašo žmogeliui baudą – už netolerantišką elgesį su pelėmis...
Tai perskaitę turbūt imsite mane kaltinti, jog per daug vaizdžiai, per daug apylankomis viską aiškinu. Paaiškinsiu išsamiau. Čia estetiškai parodžiau, kas ta prievartinė tolerancija. Laikas parodyti lietuviškais pavyzdžiais.
Apie toleranciją jauniems, pasiutusiems vilkiūkščiams
Nedidelis Lietuvos miestelis. Sakykim, Kelmė. Gyvena pora senukų pensininkų nuošaliame namelyje. Vieną naktį juos užpuola, brutaliai sudaužo ir nukankintus palieka mirti. Vietiniams jaunuoliams reikėjo pinigų. Gal karuselėms ar ledams - nesvarbu. Policija sulaiko nusikaltėlius. Ir – o Dieve, kaip netikėta! – jie visi nepilnamečiai.
Linčo teismo reikalaujantys miestelėnai apsupa policijos komisariatą – nori bent keiksmais palydėti jaunus, ciniškus žvėris. Policininkai priversti žmones pravaikyti – toks požiūris į beaugantį mūsų tautos aukso žiedą prieštarauja vaikų teisėms ir – taip, jūs atspėjote, – tolerancijai!
Ar remiuosi kokiomis nors konkrečiomis istorijomis? Ne, nesiremiu. Bet turbūt visi sutiks, kad panašių situacijų galime pastebėti mūsų mylimoje šalyje.
Apie ateities perspektyvas
Pamenu, skaičiau įdomią istoriją. Žmogus savigynai skirtu ginklu sužeidė nakčia į jo butą bandžiusį įsibrauti vagį. Vagis, be jokių abejonių, padavė skriaudėją teisman. Dvi bylos:
1) įsilaužimas;
2) būtinosios ginties ribų peržengimas. Tautiečius kviečiu paspėlioti: kuris iš jų „sėdo“ ilgesniam laikui?
Aleksandras Solženycinas taikliai pasakė: „Žmogus – vienintelis Žemėje kūrinys, gebantis gyventi absurdo sąlygomis“.
Tokios ir panašios istorijos norom nenorom primena cinizmu persisunkusį anekdotą: „Policijos pareigūnas A išžagino nepilnametę B. Policininkas A buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už išžaginimą, o nepilnametė B – už pasipriešinimą policijos pareigūnui.“
Visiškas absurdas. O liūdniausia tai, kad po kelerių metų išgirdę tokį anekdotą nebesijuoksime. Juk niekas nesijuokia iš realybės.
Apie sanatorijas
Lietuva gadina savo įvaizdį tolerantiškosios Europos akyse. Daugybę kartų. Lietuva kaltinama netolerancija, rasizmo apraiškomis, neužtikrinamomis homoseksualų teisėmis. Kaltinama net prasta nuteistųjų gyvenimo kokybe.
O juk tik septyniasdešimt metų sukaks didiesiems mūsų tautos trėmimams. Dar vienas dulkių sluoksnis užsidės ant varganų kryželių Sibiro platybėse, menančių, jog čia padėjo galvą inteligentas lietuvis, tremtinys, niekam blogo nepadaręs žmogus, paskutinius savo gyvenimo metus mitęs vien pjuvenų duona ir griežčiais.
Bet tai buvo prieš septynias dešimtis. Dabar vienišų senukų žudikai, prievartautojai ir nepilnamečiai recidyvistai jaučiasi teisūs prieš Lietuvą – Tėvynę dainų ir artojų, kaip rimavo Justinas Marcinkevičius, nes ji neužtikrino jų teisės į internetą kalėjime.
Nuėjom toli. Bet ar teisinga kryptimi?
Ko turime siekti?
Aš didžiuojuos, nuoširdžiai didžiuojuos lietuvių tauta. Šiandienine lietuvių tauta. Netolerantiška lietuvių tauta. Nekalbu apie rasizmą ar homofobiją. Šiame straipsnyje kalbu apie genetiškai modifikuotą, visuomenės onkologines ligas sukeliantį produktą – toleranciją netolerantiškiems. Tikiu, kad lietuvių tauta išlaikys sveiką protą ir niekada nepripažins, jog tie, kurie su aplinkiniais elgiasi negailestingai, patys yra verti gailesčio.
Skaitydami kriminalines kronikas, savęs paklauskime: „Ar žmoniškai jie pasielgė su savo aukomis? Ar tolerantiški buvo?“ Ne, jie buvo ciniški nusikaltėliai. Žvėrys, nenusipelnantys tolerancijos.
Tik nepagalvokite, kad raginu susidoroti su visokiais mūsų visuomenės skauduliais. Lietuva – teisinė valstybė, tai turime pripažinti. Kovoti su žvėriškumu privalome civilizuotais būdais, pagal įstatymus.
„Tai, kas teisinga, – ne visada teisėta, o tai, kas teisėta, – ne visada teisinga“, – šie žodžiai įsikirtę į mano sąmonę. Visų pirma, turime bendromis jėgomis siekti to, kad teisės sargų ir vykdytojų lūpomis prabiltų ne kodeksuose atspausti žodžiai, bet teisingumas, pats paprasčiausias teisingumas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!