Valdančioji dauguma pasiūlė aukštojo mokslo reformos scenarijų, kuris priešininkų turėjo ne mažiau nei šalininkų. Didžiulė diskusija užvirė „krepšelyje“, kuris tapo nepamainomu, naujosios studijų sistemos aksesuaru. Aibė argumentų už ir prieš, bet virš jų jau plevena faktas – krepšelį gauna ne visi.
Sklando gandai, jog jį gauna tik „pateptieji“ ir daliai kritikų net nesvarbu, kad tepama yra abitūros egzaminų ekstraktu. Gerai tai ar blogai – ne šio rašinio klausimas. Pirmas teiginys, kurį reikia paryškinti – krepšelį gauna ne visi.
Kyla kitas klausimas – ką daryti nepasitepusiems (ar neišsitepusiems)? Štai čia ir nusibrėžia demarkacinė linija, kurios niekas nenori peržengti. „Mokslas turi būti prieinamas visiems, kuo daugiau valstybėje išsilavinusių žmonių, tuo jai pačiai geriau“, - skrieja argumentai iš vieno pasienio. Kitas tuoj pat, net neleidus pasigirsti aidui atkartoja: „mokslas yra prieinamas visiems, kuo daugiau valstybėje išsilavinusių (čia jie priduria ko anksčiau neva nebuvo, o dabar jau yra – kokybiškai) žmonių, tuo jai pačiai geriau“.
Antrasis teiginys, dėl kurio teisingumo ginčytis neverta – studentų paskolų sistema yra.
Faktas „a“ byloja, jog į studentų paskolų dalybas bankai buvo įtraukti 2009 metais. Prisidengus ekonomine situacija buvo sakoma, kad valstybinei paskolų sistemai išsilaikyti pinigų neužteks – komercinis žaidėjas, vardu bankas, vienintelis kuris gali išgelbėti ir užtikrinti, kad visiems pinigų užteks (nors ir tai reglamentuota su išlygomis!).
Faktas „b“ byloja, kad tais metais dalinant paskolas jų prašyta buvo tiek, jog „amortizacijai“ būtų pakakę dviejų, daugiausiai trijų dešimčių milijonų litų (mums tai skamba kosmiškai, bet net tuo metu, valstybės biudžete tokie pinigai buvo). Ar tai taip svarbu? Iki tol buvusį valstybinė paskolų sistema buvo kur kas palankesnė studentams.
Švietimo ir mokslo ministerija mėgsta ginčytis (teisingiau yra priversta tai daryti, nes kas prisipažįsta kaltu politikoje, tas iškrenta – tokios taisyklės) ir teigti, jog dabartinė paskolų sistema suteikia mažesnes palūkanas studentams. Trečias teiginys – dabartinė paskolų sistema PRIKLAUSOMAI NUO EKONOMINĖS SITUACIJOS gali pasiūlyti mažesnes palūkanas nei iki tol buvusi.
Faktas „c“ byloja, kad žmonėms (jau seniai įrodyta, kad studentai irgi žmonės...!) yra itin reikalingas užtikrintumas, kuris su dabartine paskolų sistema yra prarastas. Jei prieš daugiau nei metus, valstybė būtų skyrusi papildomus pinigus paskolų sistemai išlaikyti, tai šiuo metu turėtume save išlaikančią sistemą su uždara pinigų cirkuliacija.
Ir dar turėtume prarasta užtikrintumą. Ir dabar, matyt, vietoj šio straipsnio galėčiau rašyti atsiliepimą, jog šiek tiek pasistengę, per metus ar du galime pereiti prie studentų paskolų sistemos, kurioje nėra tiesioginių palūkanų. Tai irgi įmanoma ir to būtina siekti, žinoma, dabar jau ilgalaikėje perspektyvoje (šiek tiek greičiau nei 2030).
Daugelis mano vardintų argumentų ne pirmo šviežumo. Jie yra akivaizdūs, nors common sense is not so common, anot Voltero.
Pamodeliuokime: šiuo metu palūkanų normą priklauso nuo banko maržos (priklausomai nuo banko, tarkim apie 2) ir VILIBOR (tarpbankinė vidutinė palūkanų norma), kuri yra kintanti. Dabar ji yra šiek tiek daugiau nei 2.5. Sumoje turime 4.5 proc. Mažiau nei ankstesnėje valstybinėje sistemoje (5 proc.). Bet, ta kintanti dalis neramina – praeitais metais ji viršijo 7 proc., o tai jau nebėra geriau nei anksčiau buvusi sistema (tuo metu kai kuriuose bankuose palūkanos siekė 11 proc.). Paskutinis teiginys, kuris vertas pajuodinimo – jeigu palūkanos yra didesnės nei 5 proc., kenčia ne tik studentas, bet ir valstybė!
Studentui yra pablogėjusios sąlygos ir imdamas paskolą pragyvenimo išlaidoms arba studijoms užsienyje jis turės padengti visas palūkanas. Jei jis imsis paskolą studijų kainai sumokėti – tuomet, kaip ŠMM ir žadėjo, jam sąlygos neprastės – jis dengia 5 proc. dydžio palūkanas, o likusius procentus padengia valstybė.
Ministerija žadėjo viešai, kad sudedant visą aukštąjį mokslą Lietuvoje į „krepšelį“, sąlygos gauti paskolą neblogės. Ir sakosi, jog jie pažadą tęsi. Juk kompensuoja visiems (procentus virš 5), kurie ima paskolą studijų kainai (1 iš 3 rūšių) apmokėti.
Faktas „d“ byloja, kad į didesnį skaičių apvalinama tuomet, kai pirmas skaičius po kablelio yra 5 arba didesnis. Dabar yra 1/3, todėl apvalinam į 0 – toks pažado tesėjimo sprendinys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!