Mažai tikėjausi, kad darbą pasiūlys Darbo birža ir tik keletą kartų, eilinių vizitų metu, gavau 2 - 3 firmų kontaktus, kur galėčiau pasiteirauti siūlomo darbo. Nei karto iš Darbo biržos tarp numatytų planinių apsilankymų nepaskambino ir nepasiūlė darbo. Nesu tinginė, nevengiu darbo. Sutikčiau dirbti ir mažesnę kvalifikaciją reikalaujantį darbą. Turiu 20 metų darbo stažą. Iki tol dirbau vadybininkės, administratorės, buhalterės padėjėjos darbus.
Turbūt bėda ta, kad man jau 46 metai, be to, turiu vidurinį išsilavinimą, nemoku užsienio kalbos, neturiu vairuotojo pažymėjimo, todėl neatitikau šiuolaikinių darbdavių keliamų reikalavimų. Nors puikiai moku lietuvių ir rusų kalbas žodžiu ir raštu, tačiau niekam tai nereikalinga. Dabar visiems reikia tik žmonių su aukštuoju išsilavinimu, angliškai ar net keliomis užsienio kalbomis kalbančių vadybininkų ir administratorių.
Darbo pasiūlymuose surašomi reikalavimai galbūt ir nėra tokie būtini darbo veikloje, bet tai gerokai atbaido žmones, kurie galbūt galėtų dirbti. Pvz., kam reikalinga anglų kalba, jei įmonė neturi ryšių su užsieniu, neeksportuoja ir pan. Jei reikia tik perskaityti prekių etiketės tekstą, tam gali užtekti ir vieno įmonėje užsienio kalbą mokančio žmogaus. Gal ne visose įmonėse reikia aukštuoju išsilavinimu sekretorės ar administratorės, jei pvz., aš turiu pakankamą tos srities darbo stažą, moku kultūringai elgtis su klientais, vesti pokalbius ir derybas. Puikiai šias pareigas atlikdavau iki šiol ir be aukštojo išsilavinimo diplomo.
Darbo ieškojau ir savarankiškai Darbo biržos svetainėse, CVonline, CV bankas, visose svetainėse, kur tik rasdavau darbo skelbimus. Radusi daugmaž man tinkančius reikalavimus, visada išsiųsdavau savo gyvenimo aprašymą, tačiau per visą metus trunkantį bedarbystės laikotarpį, gavau tik vieną kvietimą atvykti pokalbiui ir ten nepriėmė.
Siunčiau CV vadybininkės, administratorės, pardavėjos, konsultantės, prekių priėmėjos, skrajučių platintojos, registratorės ir kt. aukštojo išsilavinimo nereikalaujančioms pareigoms. Teiravausi Darbo biržoje dėl užsienio kalbų kursų (mokykloje mokiausi vokiečių k., reikėtų atnaujinti žinias), tačiau pasakė, kad galiu net nesitikėti, kadangi daugiausiai įdomūs bedarbiai jaunesnio arba priešpensijinio amžiaus ir jiems skiriamas visas dėmesys, o aš turiu viskuo pasirūpinti pati. Taip ir liko mano kvalifikacija nepasikeitusi, o ir ilgai besitęsiantis bedarbystės laikas neprideda nieko gero.
Žmogus prarandi pasitikėjimą savim, užsisėdi namie, atpranti nuo drausmės, nebesiorientuoji laike, pamiršti turėtus darbinius įgūdžius ir t.t. Beje, buvo ketinimas pradėti dirbti pagal verslo liudijimą, tačiau sužinojusi, kad net jei nieko neuždirbsiu, turėsiu sumokėti mokesčių kelis šimtus litų, atsisakiau šios minties. Net tuomet, kai paskelbė, jog bedarbiams perpus sumažinti mokesčiai už verslo liudijimą, vistiek tai yra per brangu žmogui, kuris tik pradeda savo veiklą.
Negaliu imti jokios paskolos ar kredito ir tuo rizikuoti šeimos gerove. Žinau, kad užsienyje savo verslą pradedantiems metus ar ilgiau nereikia mokėti mokesčių, kol verslas nebus išvystytas iki tam tikro pakankamai tvirto pagrindo. O pas mus viskas atvirkščiai. Jei mokėčiau nors kiek anglų kalbą, tikrai būčiau išvažiavus į užsienį. Airijoje turime jau 7 metus gyvenančius ir puikiai įsitvirtinusius draugus, kurie pradžioje padėtų.
Pas juos krizės sąlygos tai tokios, kaip Lietuvoje ikikrizinis laikotarpis. Nemanau, kad būtų blogiau nei Lietuvoje. Dabar mąstau, kaip nors savarankiškai žodynais ir kitos mokomosios medžiagos pagalba atnaujinti vokiečių kalbos žinias ir pavasarį važiuoti į Vokietiją. Niekas čia manęs nelaiko - vaikai jau suaugę. Gyventi iš 350 Lt šiuo metu gaunamos socialinės pašalpos labai nesmagu...
