Klausimas, ar gali būti miesto simboliu žmogus – reikalautų gilesnės filosofinės analizės. Norim mes to ar nenorim, dažnas svetimšalis Lietuvą tapatina su jam žinomais lietuviais – Arvydu Saboniu, Donatu Banioniu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.

Panevėžys dažnai tapatinamas su Juozu Miltiniu. Ne su paminklu jam, bet su asmenybe, kuri gyveno ir kūrė genialų teatrą Panevėžyje. J. Miltinis, kaip asmenybė, pats sau pasistatė paminklą – savo talentu ir įspūdingais darbais. O tai, kas stūkso prie jo vardu pavadinto teatro – mūsų sąžinių nuraminimas bei dėkingumo teatro grandui išraiška. Tik tiek. Paskelbsime paminklą Panevėžio veidu ar ne, genialaus režisieriaus sąsajos su mūsų miestu nepasikeis.

Visai netoli paminklo J. Miltiniui yra ir kitas pretendentas į Panevėžio simbolius – paminklas kunigaikščiui Aleksandrui. Beje, abiejų šių paminklų atsiradimo istorijos neapsiėjo be skandalų. Ką jau ką – rietis ir ginčytis nebesigilindami į ginčo prasmę, tikrai mokame. Finalas visuomet tas pats – tikslas pasiekiamas. Taigi – paminklas kunigaikščiui Aleksandrui, Panevėžio įkūrėjui (taip byloja istorija, nors dėl Aleksandro asmenybės ginčai verda prieš kiekvieną Panevėžio gimtadienį) iškilo. Ar jis organiškai įsikomponuoja į miesto erdvę – vėlgi ginčytinas klausimas.

Vieniems atrodo, kad Aleksandro statula – vos ne skulptūros meno ir architektūrinio sprendimo derinio tobulybės išraiška. Kiti paminklą vadina piktžaizde, darkančia miesto centro harmoniją. Ne taip jau seniai teko įrodinėti pašnekovui, kad paminklas Aleksandrui yra Panevėžyje, mat žmogus esą lygiai tokį pat matęs ir Utenoje. Gal mūsų Aleksandras – ne toks jau išskirtinis, kad jį galima supainioti su kituose miestuose esančiomis panašiomis statulomis?

Jei dėl šių dviejų kandidatų į Panevėžio simbolius dar galima ginčytis, tai trečiasis – centrinėje miesto aikštėje esantys fontanai – neatlaiko jokios kritikos. Sveiku protu sunkiai suvokiama – kuo unikalūs šie fontanai. Gal tuo, kad sunkmečiu jie bene vieninteliai iš mieste esančių fontanų dar šiek tiek taškė vandenį.

Bandymas šiuos fontanus paversti miesto vizitine kortele reiškia viena – pagaliau supratome, kad esame beveidis, pilkas, nuobodus provincijos miestelis, tegalintis pasigirti kone kiekviename rajono centre esančiu fontanėliu. Apgailėtina. Ir šiek tiek skaudu, jei pasidavę reklaminei rinkiminei euforijai, ant fontano užkabinsime lentelę: „Jūs esate prie Panevėžio miesto simbolio. Tai – geriausia, ką mes turime“.

Kodėl tarp nominantų į miesto simbolius nėra Panevėžio širdimi vadinamos Senvagės – sunku pasakyt. Galbūt dėl praktinių sumetimų. Juk apdraudus tokį simbolį – tikėtini nuostoliai, mat Senvagėje kartas nuo karto siautėja vandalai. Paprasčiau apdrausti kokį paminkliuką ar fontanėlį – mažiau rūpesčių ir geras darbas padarytas. Tačiau tai – tik prielaidos bandant sau atsakyti į klausimą – kodėl fotografijų albumų viršeliams, atvirukams Senvagė – tinka, o simboliu – jau nebe.

Nepaisant to, kad simboliu siūlytojų valia gali tapti praktiškai niekinis objektas, akcija prasminga. Ji ne vieną privertė pamąstyti apie Panevėžio miesto išskirtinumą, suvokti – kas padaryta, kad miestas galėtų didžiuotis jam vienam būdingais požymiais. Ne apie lietuviškosios Čikagos įvaizdį kalbu.

Suvokę, kad miesto simbolio kaip ir nėra, turėtume suvokti ir tai, kad nieko ir nedarome, kad jis būtų. Vėl akmuo į vietinės valdžios daržą? Ne tik. Kasdienybės girnose sumalame idėjas, kurias įgyvendinti „neapsimoka“, nes yra svarbesnių dalykų. Tad pykti, kad pasiūloma miesto simbolį išrinkti iš nieko – kaip ir nėra dėl ko. Matyt iki šiol galvoti apie savo miesto simbolių simbolį tiesiog neapsimokėjo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!