Skirtumas tik tas, kad čia viskas yra atvirkščiai. „Baudžiamieji“ yra ne tik tie keleiviai, kurie ką tik įlipo pro priekines duris (irgi ne savo noru), bet ir visi kiti, kurie jau praėjo tą „egzekuciją“. Mat šiuo atveju, daužo naujai įlipęs ir ne pagaliu, bet nuosavu kūnu. O tada skauda ir nemalonu abiems pusėms.
Tie kas važinėja VT, puikiai mane supras. Štai, papildydamas elektroninį bilietą, susimoki už važiavimą visą mėnesį, rytais įlipi pro transporto priemonės (TP) priekines duris, susidūręs su keliolika anksčiau įlipusių, susirandi neužimtą vietelę ir pradedi planuoti, ką pirmiausia turi nuveikti darbe, ką būtina padaryti per dieną, ko nepadarei vakar ir t.t., o tuo metu tave periodiškai stumdo nauji ir išlipantys keleiviai. Tiesiog idilė... Bet tai toli gražu ne visi „malonumai“ patiriami VT.
Gal sakysite, kad aš perdedu!? Pabandysiu papunkčiui įrodyti savo teiginį:
1. Praeiti į salono galą, nesusidūrus su pakeliui stovinčiais keleiviais, galima tik tada, kai stovinčių keleivių nėra arba jų yra labai mažai. Troleibusas ar autobusas – ne gatvė ir ne šaligatvis. Jis nepritaikytas dideliam keleivių judėjimui. Jų praėjimai yra per siauri, kad laisvai prasilenktų du žmonės. Situacija, kai TP apytuštė, Vilniuje būna tik kai kuriomis valandomis darbo metu, neaktyviu paros laiku (vėlai vakare arba anksti ryte) ir maršrutų galuose, kur važinėja labai daug autobusų ar troleibusų (Laivės prospekto pabaigoje, Žirmūnų gatvės pabaigoje, ties Karoliniškių VT žiedu, Savanorių gatvėje nuo „Plastos“ ir pan.) ir Vilniaus priemiesčiuose.
2. Paeiti į salono galą, kol transporto priemonė stovi trukdo... išlipantys keleiviai, kurie laukia, kol vairuotojas atidarys duris išlipimui. Tokia yra įlipimo tik per priekines duris pagrindinė idėja, kad duris išlipimui atidaro tik sulipus visiems arba didžiajai daliai įlipančių keleivių.
3. Ėjimas į salono galą yra nesaugus, kai TP pradeda judėti. Pajudėjus TP ir keleiviui einant priešinga kryptimi, keleivio greitis salone pradeda augti beveik proporcingai transporto priemonės pagreičiui. Jei dar TP, išvažiuodama iš stotelės (iš praplatintos gatvės dalies), krypteli į šoną, tada pagauti kokią nors atramą tampa labai problematiška. Teko matyti, kaip pagyvenusi moteriškė, kryptelėjus troleibusui, vertikalią turėklų atramą pagavo... kakta. Keista, kad dar iki šiol neįvyko nė vienas teismas, dėl VT patirtų traumų. Matyt, tai nulemia lietuvių įgytas skepticizmas, kad galima ką nors ydingoje sistemoje pakeisti. Tačiau taip ilgai neturėtų būti.
4. Egzistuoja „prilipimo“ efektas: kuo daugiau žmonių sudaro kliūtį, tuo daugiau prie jų prilimpa naujų keleivių. Kuo didesnė kliūtis ir kuo daugiau išlipančių, tuo absurdiškiau skamba prašymas paeiti į salono galą. Kuo absurdiškesnis prašymas, tuo mažiau į jį reaguoja keleiviai. Kai tą prašymą bando „įkalti“ tau į galvą, tada jis pradeda erzinti.
Kaip veikia „prilipimo“ efektas? Štai į pakankamai laisvą (be stovinčių keleivių) TP per priekines duris įlipa keleivis, kuris važiuoja trumpą atstumą (tik kelias stoteles). Jis dažniausiai įsikibs į sėdynės atlošą, kur nors netoli vidurinių durų, nes ėjimas į galą yra rizikingas net jaunam žmogui su greita reakcija.
Taigi, ties vidurinėmis durimis į atkaltę įsikibęs keleivis sudaro nors ir nedidelę, bet vis tiek kliūtį, kitam. O tas turi dvi išeitis: arba eiti toliau, atsiprašant dėl nepatogumų pirmojo, arba įsikibti greta. Jei žmogus mandagus, gerbiantis savo ir kito pakeleivio asmeninę erdvę, tai jis įsikibs greta. O jei paėjimui į salono galą dar trukdo išlipantys, tada kliūtis garantuotai augs.
Jei apylaisviame trijų durų autobuse ar troleibuse su tam tikrom pastangom dar galima paeiti į salono galą, tai keturių durų TP (maždaug 20 metrų ilgio) paėjimas atrodo visai nejuokingai. Tada belieka dėkoti Dievui, kad Vilniuje nėra metro! Kokie kiti „malonumai“ laukia keleivio Vilniaus VT?
Skersinis „vamzdis“ kelyje į transporto priemonę
Pirmiausia, tai garsinis aplinkos užterštumas. Štai, aš, važiuodamas troleibusu iš Lazdynų iki Lukiškių aikštės (6 km atstumą) su vienu persėdimu, du kart išgirstu instrukciją, kad reikia laikytis už turėklų ir užleisti vietas invalidams bei pradinių klasių moksleiviams, du kartus reklamą, kad naktį nevaikščiotume be atšvaitų bei 4 kartus prašymą paeiti į salono galą. Ir visa tai per 25 min. Absurdiškiausia yra tai, kad tos informacinės atakos dažniausiai perdengia jau įprastus artėjančių stotelių pranešimus. Skamba maždaug taip: „Kita...“ - pradeda pirmas balsas, o po poros sekundžių toliau tęsia kitas balsas – „Gerbiami keleiviai, prašome...“.
Nesuprantu, ar tai sąmoningas pasityčiojimas iš keleivių, ar tai darbuotojų sabotažas vadovybės atžvilgiu? Ar ne protingiau būtų, kad tos instrukcijos (jei iš jų yra kokia nors nauda) būtų pagarsinamos dar iki susikertant galimiems persėdimo maršrutams? Sunku net nuspėt, kokius jausmus patiria keleivis, kai įlipęs į naujutėlį „Soliaris“ tipo troleibusą, per pačias siauriausias priekines duris pamato, kad jo kelias pertvertas... skersiniu vamzdžiu!
„Gal pagaliau jau atšaukė tą netikusią įlipimo tvarką!?“. „Gal tas šlagbaumas (lietuviškai „užkardas“) atsidaro tik parodžius vairuotojui elektroninį bilietą?“ – mąsčiau aš, patekęs į tokią situaciją. Tačiau, pamatęs į mane jokio dėmesio nekreipiančio vairuotojo povyzą, pabandžiau pastumti šlagbaumą. Eurika! Pavyko! Jis pasisuko tiek, kad buvo galima praeiti toliau. Bet sąmonėje vėl liko dilema – ar čia sabotažas, ar sugalvotas išradingumo testas vilniečiams ir Vilniaus svečiams.
Čia reikėtų išsiaiškinti, kas gi privedė vilniečius prie tokios situacijos. Manau, kad neapsiriksiu parodydamas pirštu į savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (SP). Ši įmonė yra lyg savotiškas antstatas virš dviejų monopolinių VT paslaugų teikėjų: UAB „Vilniaus troleibusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai”. Apie SP funkcijas bei statusą galima tik apytikriai spręsti iš jos internetinės svetainės, nes ten, kur turėtų būti įstatai ir veiklos kryptys, puikuojasi tik tuščia vieta. Aišku tik viena, kad Vilniaus savivaldybė šiai įmonei suteikė per daug teisių ir galimybę jomis piktnaudžiauti.
Štai paimkime dvi aiškias funkcijas, kurios, logiškai mąstant, neturėtų būti sutelktos vienose suinteresuotose rankose: VT organizavimas ir automobilių stovėjimo vietų mokesčio rinkimas. Kad optimaliai organizuoti viešąjį transportą, reikia strateginio mąstymo, imlumo naujovėmis, padorumo ir... fantazijos. Tuo tarpu, kad būtų surinkta daugiau mokesčių iš stovėjimo aikštelių, tereikia apmokestinti kuo daugiau gatvių ir „pramušti“ kuo didesnį mokesčio tarifą.
Kuo didesnis mokestis už automobilių stovėjimą ir kuo mažiau neapmokestinamų vietų juos pastatyti nemokamai, tuo lengviau Vilniaus gyventojus persodinti į VT, nepaisant nepagrįstai didėjančių bilietų kainų bei nepagarbos keleiviams. Kuo didesnis stovėjimo mokestis, tuo vis labiau nepalankios verslo sąlygos miesto centre. Kuo didesnės VT bilietų kainos, tuo mažiau motyvacijos dirbti už minimalų atlygį, nes VT „suvalgo“ apie 12-15 proc. tų pajamų. Kuo daugiau nedirbančių, tuo mažesnes pajamas (atskaitymus nuo pajamų mokesčio) gauna savivaldybė, tuo daugiau jiems reikia socialinės paramos.
Tačiau viskam yra ribos, kurių akla ir kurčia SP administracija nesuvokia. Akla todėl, kad nemato kur veda jos diegiamos „naujovės“, kurčia, dėl to, kad negirdi arba nesugeba įvertinti, to ką siūlo mąstantys keleiviai. Be to, ji net nesistengia jų paklausti, kaip kad įlipimo tik per priekines duris, taip ir atsisakymo vienkartinių bilietų pardavimo spaudos kioskuose atveju.
Bilietus galėsime pirkti tik iš vairuotojo
Matyt, dar nedaugelis pastebėjo mažytį pranešimą, kad artimiausiu metu vienkartinį bilietą pirksime tik lipdami į TP pas vairuotoją. Kaip mikroautobusuose. Net iš SP tokio absurdo sunku buvo tikėtis! Tikriausiai ir vėl tai bus pagrįsta kokia nors didžiųjų vakarų Europos miestų ir... Lietuvos mikroautobusų patirtimi (čia aliuzija į tekstą iš SP svetainės, pagrindžiantį įlipimo pro priekines duris idėją):
„Keleivių laipinimas į Vilniaus miesto viešąjį transportą pro pirmąsias duris leidžia tikėtis pagerinti keleivių saugumą ir patogumą, dviem trečdaliais sumažinti keleivių be bilieto skaičių bei gauti papildomų pajamų iš prekybos viešojo transporto bilietais. Didžiuosiuose Europos miestuose toks keleivių laipinimo būdas yra įprastas. Lietuvoje ši tvarka jau įgyvendinta ir sėkmingai veikia Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Panevėžyje.“
Kad ta įlipimo tvarka nėra nei saugi, nei patogi, manau, kad įrodžiau. Kad tuo būdu galima dviem trečdaliais sumažinti keleivių be bilieto skaičių, yra labai abejotinas teiginys, kadangi drastiškai sumažinus kontrolierių bei vykdomų patikrinimų skaičių, nėra būdo tuo įsitikinti, nes vairuotojai neturi galimybės patikrinti elektroninių bilietų. Greičiau atvirkščiai - tuo būdu yra auginama nauja „zuikių“ karta, galbūt su tikslu kada nors juos „sumedžioti“.
Kad ta tvarka padeda gauti papildomų pajamų, dar reikia įrodyti, paskelbiant parduotų bilietų rezultatus, pvz., 2010 ir 2009 metų spalio ar lapkričio mėn. Tie mėnesiai tam reikalui labai tinka, nes tuo metu nusistovi pusiausvyra tarp prisiekusiųjų automobilistų ir linkusių arba priverstų naudotis VT. Man, neprieinančiam prie tokių duomenų, vien iš pasižiūrėjimo atrodo, kad SP pastangos niekinti keleivius nepraėjo be rezultatų - jų ženkliai sumažėjo.
Kiek keleivių sumažės, kai bilietus pardavinės tik vairuotojai? Kiek laiko sugaiš vairuotojai ieškodami grąžos iš didelės kupiūros? Šiuo atveju, jie net negalės atsisakyti parduoti bilietą, nes alternatyvių galimybių įsigyti bilietą nebus.
Vėl kasininkės - kontrolierės?
Nagrinėjame SP iniciatyvą pagrindžiantį tekstą toliau. Apeliacija į didžiuosius Europos miestus yra aiškiai demagogiška, skirta vien suteikti tekstui solidumo. Pasinaudodamas tuo principu aš galiu teigti, kad Vilniuje įprastas ir efektyvus būdas parduoti transporto bilietus yra... kai juos parduoda kasininkės - kontrolierės...!?.
Čia aš nutylėjau tik vieną „nereikšmingą“ faktą, kad taip yra privačiuose autobusuose, kurie neturi galimybės pardavinėti bilietukus spaudos kioskuose, platinti mėnesinius bei elektroninius bilietus. Tai kur čia „didžiųjų Europos miestų“ patirtis?
Kiek žinau, Anglijoje ruošiamasi įvesti bendrą elektroninį bilietą visam transportui, net lėktuvams. O pas mus? Pas mus jau gal pusantrų metų VT papuoštas vienkartinio elektroninio bilieto terminalais prie kiekvienų durų.
Gal SP galvoja, kad už jų patogu laikytis mažesnio ūgio žmogui? O gal taip atrodo moderniau prieš Vilniaus svečius? Jie tai nežino, kad tie terminalai nedirba, o lipant tik per priekines duris, jie ir ateityje bus nereikalingi.
Galbūt netolimoje ateityje vėl išvysime seniai matytą, o daugeliui visai nematytą vaizdą: kasininkes – kontrolieres, apsikarsčiusias įvairių nominalų bilietėliais, kaip kad buvo praeito šimtmečio viduryje? Juk taip tikrai bus galima pasiekti tikslą „dviem trečdaliais sumažinti keleivių be bilieto skaičių bei gauti papildomų pajamų iš prekybos viešojo transporto bilietais“. Plius prie to bus sukurta keli šimtai darbo vietų! O tai tiesioginis kelias pribaigti ekonominę krizę!
Kadangi savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ su paslaugomis turi mažai bendro, ir, kad būtų sėkmingai įvykdyti „ambicingi“ planai, reikėtų jai parinkti kitą, skambesnį, labiau atitinkantį vykdomas reformas pavadinimą. Pradžiai, kaip idėjos autorius, siūlau ją pavadinti taip: „Pirmyn į praeitį“. Gal kas galėtų pasiūlyti geresnį?
Artėja savivaldybių tarybų rinkimo metas. Manau, kad SP viešojo transporto reformos gali tapti rimtu argumentu rinkiminėje kovoje, o pelningos SP administracijos pareigos, toli gražu nepatenkančios į E. Masiulio apibrėžtą kategoriją (į kurias eina tik bepročiai ir vagys) - puikiu prizu nugalėtojų rėmėjams ir artimiesiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!